rinkimai: Hannibal Rights Awards

Artėja metų pabaiga, daugėja visokių „metų geriausiųjų ir blogiausiųjų“ rinkimų. Įžūlus kultūros metraštis „Kriticzeski sabotaž“ gyvuoja jau beveik pusmetį, todėl nusprendėme leisti sau surengti kažką panašaus į metų herojų rinkimus.

Šie rinkimai turi ir politinį atspalvį. Kaip žinia, pasaulyje vis labiau populiarėja „Animal Rights“ judėjimas. Tačiau sabotažnikai primygtinai siūlo atkreipti dėmesį ir į kitą gyvų sutvėrimų kategoriją, kurios teisės taip pat neretai yra pažeidžiamos - kultūros kanibalus. Ši homo criticus porūšis sparčiai nyksta ir greitai bus įrašyta į juodąją knygą.

Taigi, savo apdovanojimus nusprendėme dedikuoti šviesiai kultūros kanibalų atminčiai ir pavadinti juos „Hannibal Rights Awards“.

O kas bus negailestingai suvalgytas? Tai turite nuspręsti jūs, šio įrašo komentaruose balsuodami trijose nominacijose:

1. Kuris „Kriticzeski sabotaž“ personažas labiausiai nusipelnė kultūros kanibalo nasrų?
2. Kuris „Kriticzeski sabotaž“ personažas yra mažiausiai vertas paminėjimo šiame blog'e?
3. Kuris Vilniaus kultūros ir meno veikėjas turėjo patekti į sabotažnikų akiratį, bet nepateko?

Pareikšti savo svarią nuomonę galite iki 2009 m. sausio 1 d. Tą dieną, jei sabotažnikai jausis gerai, bus paskelbti nugalėtojai. Kiekvienos nominacijos laimėtojas gaus vertingą prizą - dešimties tomų biografinį romaną apie save.

Už kultūros kanibalų teises!

represijos prieš E. Merkutį ir avangardinių dainininkų protestai

Vilniuje ir toliau vyksta keisti, mįslingi ir stačiai protu nesuvokiami dalykai.

Kaip ir reikėjo tikėtis, reakcingai nusiteikę konservatyvūs sostinės žurnalistai neatleido nepriekaišingos reputacijos slaptosios įstaigos "Vilniaus bakchanalijos" bei Lietuvos sintezatorių sąjungos vadovui ir buvusiam Chaltūros sostinės tarybos pilkajam kardinolui Egidijui Merkučiui jo surengto grandiozinio laplandų pop-avangardinės dainininkės Klürk koncerto. Viena aršiausių kilniosios tiesos gynėjų profesijos atstovių, skandalingos TV laidos "Priešpaskutinė substancija" autorė ir korespondentė Mėta Grynatiesutė nuvyko tiesiai į Sintezatorių sąjungos vasarnamį, ketindama kaip reikiant patardyti E. Merkutį ir sužinoti, kodėl jis žadėjo vilniečiams nekomercinį, avangardinį koncertą, o gavo jie visiškai komercinį, lengvo žanro renginį.

E. Merkučio reakcija į tokį staigų ir netikėtą puolimą buvo dar labiau netikėta - iš pradžių, veikiausiai sekdamas naujausiomis bendravimo su spauda madomis, jis užsibarikadavo savo kabinete. Vėliau, supratęs, kad jo barikados neatlaikys nuožmaus žurnalistų šturmo, Egidijus Merkutis prisiminė jaunystę, o kartu ir alpinizmo įgūdžius, ir pasirinko dar mongolų ordos naudotą atsitraukimo per langą strategiją.

Vieni apžvalgininkai puse lūpų prabilo apie politinį susidorojimą ir represijas prieš avangardinio meno skleidėją, kiti pranašauja E. Merkučio kontrataką.



Tuo tarpu tautinių avangardinių dainininkų genocidą, atrodo, praktikuoja pati šalies valdžia, į mušį su šiuolaikine kultūra vedama karštakošio Andrzejaus Rubiliaus. Pasipiktinę tuo, kad viename iš finansinės ir moralinės krizės įveikimo programos punktų yra numatoma įvesti papildomą mokestį už avangardinį repertuarą, kūrybininkai susirinko į protesto akciją "Jūs mūsų nebegeidžiat" prie Seimo pastato. Gausioje, bet taikiai nusiteikusioje avangardistų minioje buvo pastebėti tokie žinomi muzikos ekscentrikai, kaip Andrew Dramontovas, CJ Papania, Žalgiris Žvanginis, Willas Tarzanovas ir Žiuljeta Rubuilytė, grupės "Feliacija dausose" bei "Syva", Alenas Pošlau ir kiti. Komerciniai atlikėjai - "Homicide VJ's", Galina Urlova, Strašila Pabradė, Pasha Piston ir jų bendražygiai - protesto akcijoje nedalyvavo.

Avangardiniai dainininkai savo dainomis ir muzika garsiai pasisakė prieš naują mokestį. Anot jų, tokia trumparegiška ir reakcinga valdžios politika privers kūrybinius žmones kurti komercinį muzikos meną.

Vis dažniau kalbama, kad būti menininku šiuo metu yra labai nelengva.

galerija "Žąsinas" grasina sostinei kultūrine (kata)klyzma

Mūsų pilką sostinės dangų nušvietė dar viena meno laužo pašvaistė. Šį kartą tai valkataujanti galerija "Žąsinas", žadanti Vilniui kultūrinę katastrofą:

"2008 m. gruodžio 11 dieną, 19 val. Vilniaus verslo uosto 22 aukšte išsiverš vulkanas... Lietuvos meno mėgėjams pirmąkart bus pristatyta Rauko Klevūno tapybos darbų paroda „Vulkanas“."

Mums, žinoma, labai smalsu, kaip atrodo iš rafinuotosios šalies grįžusios pasaulinės-vieno-miesto-garsenybės tapyba:

"Raukas bendradarbiauja su Prancūzijos šiuolaikinio meno rėmimo fondu (Fondation d'Art Contemporain) bei garsia Prancūzijos tapytoja ir meno kritike Véračka Costia, tad nenuostabu, jog tapytojas labiau žinomas Tulūzoje, nei gimtajame mieste Vilniuje. Ilgai ir kruopščiai ruoštą „Vulkaną“ pagaliau galės išvysti ir sostinės gyventojai."

Pagaliau galėsime, jeigu spėsime, nes ši galerija, lyg ir tęsdama nesibaigiančios kultūros sostinės renginį "Menas tikėtose erdvėse", atsiras "vis kitoje, geriausiai jo kūrybą išryškinančioje erdvėje. Tai neinstitucinė mobili galerija, reprezentuojanti jauniausiąją Lietuvos menininkų kartą."

Tuo tarpu Rauko Klevūno tapybos techniką tikrai vertėtų išstudijuoti Vilniaus Amatų Akademijos studentams, kadangi greitai ready-made dažų įpirkti nepavyks:

"Menininkas noriai eksperimentuoja maišydamas tradicines tapybos technikas su paties, pagal specialias receptūras, pasigamintais dažais (iš Nidos kopų smėlio, Etnos ugnikalnio (Sicilija) uolienų ir pelenų), tad jo drobės spinduliuoja naujo patyrimo nuotaika."

Gyvenant svetimoje šalyje, matyt, dar ne tokių receptų galima išmokti... Bet į "Žąsino" galerijos atidarymą tikrai verta nueiti, nes ten kaip visuomet žadama "Feelfart" renginiams būdinga nuotaika bei pramogos:

"Tik vieną vakarą veiksiančios parodos metu, šiuolaikinę muziką kuriantis ir atliekantis duetas I&R ELECTRONICS (mecosopranas, smuikas, gyva elektronika) pristatys specialiai parodos atidarymui sukurtą gyvos muzikos ir videoprojekcijų kompoziciją „Beef and counter“."

Užtat parodą remia džino varykla. "Vulkanas" garantuotas. Ir dar iš 22 aukšto.

dienos citata be komentarų

„Labai nusibodo fabrikiniai dažai – kai nusiperka dvidešimt spalvų ir jas tepa. Tai tas pats, kas nusipirkti mėsos ir iš jos nieko negaminti, bet valgyti žalią. Aš gi sumalu, permalu, pasidarau savo tonus ir tada galiu tepti“, – ŽTV „Panoptikumui“ atskleidė tapybos subtilybes Leonardo da Gucci.

dienos citata be komentarų

„Vilniuje turi būti šventų vietų. Mes neturime taisyti VEKS klaidų. Prie Karaliaus Mindaugo tilto jau yra vienas meno projektas: „KultPliuch“.

Pažiūrėkite, į ką ten panašu: šiukšlynas, už vamzdžių vandenyje pastipusios katės užstringa“, – piktinosi V. Martaukuonis.

organizuojama kelionė į grožio lopšį

Vis dažniau kultūringi vilniečiai lankosi pasaulinio kultūros paveldo lokacijose. Vis dažniau įsisavina ir pasisavina jį subtiliomis ir gerai artikuliuotomis meninėmis priemonėmis. Todėl importuotos fotografinės grožybės - tokios, kaip "Tvoros" galerijoje neseniai atidaryta Italijos paveldo fotografijų paroda "Italiano bello" - jiems ne motais. Dviejų kultūrų kontaktą atidžiai stebėjęs kultūros aiškiaregys Ramonas Gorbatavičius taikliai pastebėjo: kaip turbūt pasakytų paprastas lietuvis iš gatvės, kas antras turistas tokių padarytų, jei kas nors nemokamai nuvežtų į Italiją.

Deja, skeptiškai nusiteikęs gerbiamas R. Gorbatavičius tučtuojau paskubėjo nuvilti kūrybingus vilniečius turistus, pasirengusius ir į kitus pažiūrėti, ir save parodyti:

"Neišdegs! Niekas nemokamai neveš! Nemokamai šiais sunkiais laikais galima nebent aplankyti parodą ir pasigrožėti Italijos kultūros, architektūros, gamtos paminklais."

Nežinau, kodėl R. Gorbatavičius taip kategoriškai neigia, jog filantropijos ir kultūros mecenavimo tradicijos mūsų sostinėje net ir šiais sunkiais laikais yra vis dar gyvos. Galbūt slaptoji įstaiga "Vilnius - chaltūros sostinė 2009" ir neveš - visgi jų tikslas yra importuoti svetimšalius meno turistus ir piligrimus, o ne išeksportuoti savus. Tačiau sabotažnikai, bendradarbiaudami su "Tvoros" galerija, kviečia visus paprastus lietuvius iš gatvės perlipti lokalios kultūros tvorą ir organizuoja nemokamą kelionę į grožio lopšį - Romą. Visiems nerūpestingiems keliautojams bus išdalinti skaitmeniniai fotoaparatai, kuriais jie galės užfiksuoti visus gražiausius Italijos sostinės kampelius - be abejo, per unikalios lietuviškos pasaulėjautos prizmę.

Sugrįžus iš grandiozinės kelionės, "Tvoros" galerijoje bus surengta ne mažiau grandiozinė kelionės laimikių paroda. Ir nors, pasak Ramono Gorbatavičiaus, galerijos erdvėje netilpo visos 120 itališkų fotografijų, sabotažnikai žada rasti vietos visų vilniečių turistų atvežtų fotopaveikslų eksponavimui - jei neužteks galerijos erdvės, tam bus panaudotas Daraktorių namų, kuriuose įsikūrusi "Tvoros" galerija, fasadas.

socrealistinio meno mirtis grupės "Smauglys" kūriniuose

Pasidairius po kultūrinių tekstų laukus, paaiškėjo, jog ne visi nusivylė dailės Tiranozaurų, grupės "Smauglys" kūrybiniais vaisiais, išbertais "Tvoros" galerijoje. Nostalgiškame leidinuke "Poezija ir dailė" apžvalgininkė Baugyra BOOZytė, vis dar kliedinti totalitaristinio meno siaubu, užvertusio kojas prieš gerus trisdešimt metų, džiaugiasi, jog:

"Apžvelgus „Smauglio“ parodą „Tvoros“ galerijoje, galima daryti išvadą, kad tai, ką eksponuoja menininkai, yra tam tikra priešprieša socrealistiniam menui. Būtent dėl to dauguma kūrinių socrealizmo ikonografijos požiūriu ir pavyzdžiu bandoma kritiškai pažvelgti į praėjusią epochą. „Smauglio“ menas vis dar tiria nuolat mūsų visuomenę persekiojantį socialistinį mąstymo ir gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą."

Kažką dar persekioja, kažkas jau gal ir pasigydė. Tačiau pačios autorės kritinį mąstymą tikrai reiktų įtrinti sieros (praecipitatum sulfur) tepalu, nes, kiek yra žinoma, tai padeda nuo bohemarojaus, kuris neretai priverčia aštrų protą generuoti abstrakčias universalias frazes:

"Pirmą kartą žiūrint į kūrinius, susidaro įspūdis, jog iš esmės nieko „aiškaus“ čia nėra, tačiau netikėtai į akiratį prasiskverbia tam tikri ryškūs bei individualią prasmę turintys konceptualūs vaizdai bei vaizdiniai. Įsižiūrėjus į bet kurį parodoje eksponuojamą kūrinį, pasidaro aišku, kad dailininkai vertina gyvą, spontanišką, nesuvaržytą saviraišką bei kūrybą. Kiekvienas jų individualias psichologines būsenas stengiasi perteikti kaip tam tikrą abstrakciją, apibendrinimą. Būtent tokia išskirtinė meninė kalba yra būdinga grupės „Smauglys“ kūrybai."

"Individualią prasmę turintys konceptualūs vaizdai ir vaizdiniai" grupę "Smauglys", deja, ilgam ištrynė iš šiuolaikinio meno scenos...UPS!

trečias chaltūros sostinės ambasadorių puslapis

Užpustyti keliai neleido sabotažnikams toli už sostinės išstumti savosios tautinės mašinos "golf", todėl teko užsukti į kaimynų poliakų pamėgtą Tarkų miestelį. Čia mus pasitiko augalotas tvirtas litvakas, kurio MOTO: "buti teisingam ir grieztam." (kalba netaisyta).

Marijos žemė, kaip ir mums sabotažnikams, svarbi tik vienu aspektu: "KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Lietuva ypatinga tuo kad yra krepsinio salis ir siaip grazi valstybe."

Aišku, juk Marijos žemė tik šiaip graži valstybė, o kiek tokių šitam pasaulyje?

Todėl su litvaku, linksmai žiūrėdami "Krepšinio pasaulyje", išlenkėm po bokalą "Šviestuvo" ir nustūmėm savąjį golfą atgal į sostinę.

meniniai aktai į lytinį aktą neperaugo

Niekam per daug nesigirdami, trys kuklūs objektyvo riteriai Romanas Dailusevičius, Aldas Burokas ir Orlandas Vazelinavičius tris vasaras iš eilės važiavo ieškoti po pievas laigančių nuogut nuogutėlių Čekijos gražuolių. Tiek laiko menininių aktų piligrimams prireikė, kad savo aistrą tobuliems čekų moterų kūnams išguldytų albume "Plika diena".

Plikų Zdenkų ir Marketų teko ieškoti keisčiausiose vietose: parkuose, prie vandens telkinių, vandens malūnų, dvaro sodybose, net prie žirgų. Deja, nors lietuviai aktyvistai stengėsi pažadinti nuogų čekių gyvuliškus instinktus visais įmanomais būdais, nei vienas aktas neperžengė meno ribų ir netapo lytiniu. Nepadėjo net kūno kalba - provokuojančios pozos sujaudindavo tik kolegas fotografus.

„Kartais tekdavo pačiam rodyti, kaip ir kokia poza jos turi atsistoti, išsiriesti. Ir tada kolegos puldavo fotografuoti tave, o ne modelį“, – graudžiai kalbėjo nerūpestingas vasaros dienas prisiminęs R. Dailusevičius.

Tad, pasak trijų draugų, nebuvo jokių vakarėlių, pasilinksminimų su Čekijos gražuolėmis. Tik tikrų tikriausias darbas.

„Ne vienas po to Lietuvoje klausė: na, o ko nors daugiau ten vyko? Dėl kitų galvos neguldau, bet mūsų būrelis tikrai jokių ryšių, išskyrus darbo, su jomis neturėjo“, – dievažijosi A. Burokas. Užtat prisiminęs pirmąją kelionę pasakojo, kaip artėjant prie Čekijos jam drebėjo rankos.

„Iki tol nebuvau fotografavęs nuogo kūno. Maniau, nežinosiu, ką daryti“, – rausdamas sakė fotomenininkas.

Galbūt būtent toks lietuviškas drovumas ir lėmė tai, kad meniniai aktai neperaugo į "ką nors daugiau"? Juk žinoma, kad čekų amazonės garsėja savo emancipuotu požiūriu į kūnišką meilę ir drovuolių nemėgsta. Bijau, kad objektyvo riteriams prireiks dar ne vienos vasaros, kad jų fotoaktai įgytų performanso elementų. O kol kas teks pasikliauti keliasdešimties metų senumo Zuzanos Sekmadienės įžvalgomis ir įsivaizduoti, kad fotografavimo aktas ir tapo (galbūt netgi prievartinės) fizinės sueities aktu.

verčiame naują "Chaltūros sostinės" ambasadorių albumo puslapį

Šį kartą sabotažnikų žiūronai užkliuvo už Pasvilio miestelio ambasados. Panašu, jog miestelio pavadinimas įtakoja ir vietovės oro sąlygas, nes vienai iš ambasadorių, fotografijoje apsikabinusiai kankles, labiausiai Marijos žemėje patinka vietinis aromatas:

"KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Todėl, kad čia kiekvienas žmogus gali atrasti savo vietą. O kas svarbiausia, Lietuvoje labai skaniai kvepia."

Nors merginos MOTO yra "viskuo dalintis", kanklių ji nepaleidžia ir sabotažnikams pabrazdinti jomis neleido...

menininkai kasa verslui duobę

Menas sostinėje vis drąsiau įsiveržia į netikėtas viešas ir privačias erdves. Neretai labai pavojingomis ir nepatogiomis formomis.

"Trečiadienį 08.40 val. bendruoju pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje Balvonų g. 3, parduotuvės „Fluxima“ sandėlyje įgriuvo grindys. Informacija apie įvykį perduota specialiosioms tarnyboms.

Kaip sakė prekybos tinklo „Fluxima“ atstovė ryšiams su visuomene Sonata Mėnulytė, į atsivėrusią maždaug 2,5 metrų gylio duobę nugarmėjo dvi tuo metu patalpoje buvusios darbuotojos. Jas ištraukė atvykę ugniagesiai gelbėtojai."

Sklinda gandai, kad tai kelių sostinės valdžios bei ją remiančių verslo korporacijų grobuoniška antikultūrine politika nepatenkintų menininkų organizuota meninė-diversinė akcija. Kai kurie apžvalgininkai baiminasi, jog šis išpuolis tėra įspėjimas - esą, jei miesto politikai nepakeis savo požiūrio į šiuolaikinę kultūrą, menininkai gali iškąsti milžinišką duobę po visu Vilniumi prisidengę Vilniaus metro idėja.

chaltūros sostinės ambasadorių albumas

Sabotažnikai laukia nesulaukia chaltūros sostinės atidarymo, bet, tuo pačiu, labai rūpinasi, kad chaltūros sostinės vardas būtų garsinamas visoje Marijos žemėje. Todėl užvedėme albumą - Chaltūros sostinės ambasadoriai Marijos Žemėje.

Šį kartą ambasadorių sąraše užkliuvo Žuvėkšnos miestelio, esančio Šiltutės m. rajone, ambasadorės darbo programa ir moto:

"MOTO: Išnaudok Vilnių maksimaliai!

KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Lietuva nors ir maža šalis, tačiau jos kultūra labai idomi. Nuo viduramžių ji garsėja kaip rytų Europos kultūros ir mokslo centras."

Klaidų netaisėme. Iš šių žinios apie chaltūros sostinę skelbėjų galėsime sužinoti dar ne tokių džiugių naujienų apie mūsų miestą - Europos Mokslo Centrą.

VMC ruošiasi remontui

Vakarykščio Meno Centras ir vėl ruošia įspūdingą projektą apie save ir tik save. Šį kartą, neaišku dėl kokių priežasčių (gal dėl po truputi krapštinėjamų VMC lubų ir sienų), centro kuratoriai nusprendė VMC pastatą ir jame užsilikusias kultūrines fosilijas išstatyti kaip aktualiausius Vakarykščio Meno eksponatus. Šią išgalvotą parodą geriausiai apibūdina itin dažnai vieno iš kuratorių vartojamas (viską pateisinantis) terminas "retro-aktyvi":

"Vakarykščio meno centro veiklos kontekste šią parodą galima pavadinti pseudo-muziejine. Dauguma jos pavadinime minimų "negrąžintų" darbų – tai nuolat VMC esantys kūriniai, praradę kūrinio statusą ar nuolat klaidingai priskiriami kitiems autoriams. Tarp jų – kadaise specialiai įrengtas ir iki šiol išlikęs įdubimas grindinyje priešais VMC įėjimą, užrašas VMC fasade, išjungta šviesos instaliacija, uždažyti kūriniai parodų salių sienose."

Tiesa, ši paroda glaudžiasi prie Olandų projekto, kurio "retro-aktyvumas" ir padiktavo išgalvotą parodos koncepciją ir dar net nepradėjus instaliuoti ekspozicijos. Kuratorių aiškiaregystė pranoksta sabotažnikų lūkesčius...

Su specialiai šiai parodai sukurta kartoteka bus galima leistis į meno netikėtose VMC erdvėse paieškas ir galbūt prie kartotekos pridėti savo išrinktus, kuratorių nepastebėtus kūrinius.

Tokius kaip šis:

mums vėl "Balti angelai"

Ne tik Slaidui Romaškai, švelniai tariant, "balti angelai" visur aplinkui, bet ir "Vilniaus - chaltūros sostinės 2009" personalui: jie nusprendė šituos putaplastinius angelus padaryti chaltūros ambasadoriais po visą senąjį žemyną:

"Menininko Slaido Romaškos sukurta skulptūra žinutę apie Vilnių jau skleidžia Varšuvoje, Liublianoje, Sankt Peterburge, Taline, Stokholme, Kaliningrade, Joensu (Suomija), Dubline bei Rygoje. Lapkričio pabaigoje skulptūra turėtų nusileisti ir Lisabonoje."

Naujausiais duomenimis "baltų angelų" karštine bus apkrėsti ir Milano gyventojai, kurie visus metus turės "džiaugtis" persekiojančiomis haliucinacijomis..

Tegyvuoja chaltūra!

kultūrinis gyvenimas tęsiasi ir krizės laikais

Kol viskam jautrūs sabotažnikai atostogavo ir išgyveno pasaulines bei asmenines krizes, niekada nemiegančiame Vilniuje, kaip visada, vyko daug įdomių, skandalingų ir sensacingų dalykų. Todėl po ilgokos pertraukos šis trečiadienis skiriamas lengvam retrospektyviniam sabotažui.

Sabotažniks don't give up!

Visų pirma, visiems nepatogus menininkas Klynas Cicinas, kaip išsiaiškino smalsi žurnalistė Taifūnė Jeblonskienė, nustojo lankytis vernisažuose. Tačiau, pasirodo, šiuolaikiškumo esmę jis atrado visai kitur:

- Klynai, kas atsitiko, kad nebematau jūsų vernisažuose?

- Mieliau pasirenku nuošalų Domininkonų gatvės antikvariatą ir pasimėgauju ikonomis. Jose randu visą šiuolaikiškumo esmę. Kaip ir Bacho muzikoje.

Argumentacija graži, tačiau kita K. Cicino replika verčia abejoti jo nuoširdumu. Panašu, kad nepatogus menininkas paprasčiausiai baiminasi dėl savo gyvybės.

- Toks senovinis, archaiškas, bet nesilankote net VMC (Vakarykščio meno centre)...

- 95 procentai visuomenės nesupranta, kas yra tas vakarykštis menas. Jis tapęs verslo dalimi, juo manipuliuojama. Sakysim, skiriami beprotiški pinigai dideliam medžiui, neva suvienysiančiam tautą. Viena vertus, merkantiliškas menininkų cinizmas, kita vertus – rėmėjų nekompetencija, patiklumas. Pagarba kultūrai, tradicijai jau sudaro tam tikrą kultūros foną. Gi vakarykščiai menininkai viską linkę apibūdinti iš "š" raidės. Ir tas baisus susipriešinimas! VMC menininkas mielai nužudytų Amžinųjų dailininkų sąjungos narį - ir atvirkščiai.

Kai vernisažuose lankytis taip pavojinga, tenka slapstytis virtualioje erdvėje (visai kaip sabotažnikams).

- Ar nebijote, kad pedagogika nustelbs kūrybą?

- Jei turite galvoje parodas, tai man jų nereikia. Jos visada būdavo nuostolingos. Kas nori, mane susiranda per internetą. Neseniai vieną paveikslą nusipirko advokatas iš Niujorko.

(Neoficialiais duomenimis, paveiksle buvo pavaizduota VMC ir ADS menininkų dvikova).



O labiausiai mūsų tikėjimą gyvenimu ir žmonėmis šią nelengvą gadynę palaiko senas pažįstamas Strašila Pabrade. Visada žinojome, kad tai neįtikėtinai plačių pažiūrų ir užmojų žmogus, bet Strašila nebūtų Strašila, jei nesugebėtų mūsų nustebinti vis naujomis drąsiomis idėjomis. Kol pas Babilono vergus kaupėsi tik beviltiški įsiskolinimai bankams, Strašilos vigvame prisikaupė devynios galybės visomis vaivorykštės spalvomis akį džiūginančių audinių. Ilgai nesvarstęs, Strašila nusprendė paįvairinti savo ir taip margą gyvenimą išmokdamas antikrizinio siuvimo meno.

„Labai noriu išmokti siūti profesionaliai. Šiokius tokius pradmenis turiu – moku pasisiūti kelnes ir su senovine močiutės man palikta mechanine siuvimo mašina, tačiau žinau, kad turint elektrinę, atsiveria visai kitos galimybės“, - ateities planais dalijosi Strašila.

„Jau susirašiau su žmonėmis, kurie pažadėjo ne tik paskolinti elektrinę siuvimo mašiną, bet ir truputėlį pamokyti kaip su ja elgtis. Man labai įdomūs visokie išsiuvinėjimai, noriu pasižiūrėti, kokios jos galimybės ir tuomet nuspręsiu, ką siūti“, - tęsė jis.

Strašila truputį kuklinasi. Juk mes žinome, kad jis jau seniai nusprendė, ką reikia siūti tokiais apokaliptiniais laikais. Tikimės, kad jis nesupyks, jei išduosime paslaptį: drąsusis Siono karys ketina pasiūti milžinišką visos Lietuvos dydžio Etiopijos vėliavą, kuri uždengs mūsų vargo apimtą šalį nuo krizių, Putino raketų komplekso „Pystkander“ ir kitų Babilono siunčiamų negandų.



Deja, ne visos meniškos sielos yra tokios šviesios ir pilnos optimizmo krizės akivaizdoje. Krizė paveikė juos taip, kad tapo jiems totali ir visa apimanti. Kitaip tariant, totali krizė. Jai pasidavė ir garsusis žmogus-dzeusas Soliaris Whitey-Koonsas. Tačiau graudžiuose menininko žodžiuose slypi užuomina, kad ir krizė gali būti savotiškai maloni ir įtraukianti.

„Kūryba pati yra krizė. Kaip liga. Iš jos nuolat tenka kaip nors krapštytis. Bet kai tik atslūgsta, pasiilgsti, vėl norisi atgal.“

Perskaičius šią sentenciją, norisi ir mums dekadentiškai mėgautis krizės būsena ir atrasti džiaugsmą amžinoj kančioj...



Angeliško meno kūrėjui Slaidui Romaškai, priešingai, rūpi labai žemiški - galima sakyti, ūkiški - krizės aspektai. Ką daryti su gausiu rudens derliumi, kai niekas nieko neperka? Kur dėti penkis tūkstančius šešių skirtingų atspalvių obuolių, kai jau ir jų pačių iki soties prisivalgei, ir obuolių vyno prisigėrei, ir visus kaimynus bei kolegas menininkus pavaišinai? Teisingai, reikia iš jų kurti skulptūrą, perteikiančią sostinės Senamiesčio vaizdus. Taip ir miestelėnams bus džiaugsmas, ir obuoliai be reikalo nesupus. Aišku, kūrybinės medžiagos pasirinkimas sąlygotas ne tik praktinių sumetimų - kaip ir reikėtų tikėtis, svarbiausias tokio novatoriško meninio sprendimo faktorius yra didžiulis ir vis dar tinkamai neatskleistas obuolių simbolinis krūvis.

„Obuolius kaip pagrindinę medžiagą pasirinkau kaip viso ko pradą, nes būtent nuo jų prasidėjo mūsų gyvenimas bei tai yra puiki medžiaga kūrimui, tikras gyvybės simbolis“, – sako S. Romaška.



O šviežiausia naujiena kartu yra ir pati džiugiausia. Ji skiriama visiems bjauraus meno gerbėjams ir postmoderniems skeptikams, atkakliai abejojantiems, kad kultūra ir grožis neturi nieko bendro. Gerai, kad į „Vilniaus - Europos chaltūros sostinės“ biurą tokių nepriima - tik todėl galime džiaugtis, kad apie mūsų artėjančią didžiąją kultūros šventę visoms pasaulio gražuolėms praneš žavioji Lietuvos misė Emanuelė Matracanaitė. Mat į vienoje Afrikos respublikoje rengiamą konkursą “Pasaulio misė 2008” išvykstanti kultūringa gražuolė vežasi ne tik “Lietuvos misės 2008”, bet ir „Vilniaus – Europos chaltūros sostinės 2009“ ambasadorės titulą.

Nežinau, kaip į tokią neįprastą Vilniaus garsinimo strategiją reaguos konservatyvūs kultūros puristai, bet man ji labai patinka. Kuo daugiau pasaulinio lygio misių kitais metais apsilankys mūsų šurmuliuojančioje sostinėje, tuo geriau. Susitiksime Vilniaus naktiniuose klubuose!

gal gerai, kad turime tokių kaip Plechavičius, Raukauskas, Sutkauskas...

Sabotažnikai neatsilaiko prieš grynąsias emocijas...Negadinsiu šio genialaus ir tyro teksto savo ciniškais komentarais.

Ne, Rimantas Plechavičius nesako, kad lietuvyje šiandien randasi vis daugiau pavydo, neapykantos, kad tampame vis labiau svetimi kaimynui, draugui, broliui, savo valstybei.

Net patys sau. Plechavičius tiesiog negali taip sakyti. Jame yra kažko, kas neleidžia jam taip šnekėti apie daugelį. Apie vieną kitą galbūt jėga ką nors iš jo ir ištrauktum. Bet tik jėga. O gal gerai, kad jis to nesako apie daugumą. Ir valdančiąją, ir valdomąją, rašo „Respublika“.

Gal gerai, kad nesakydamas jis tiesiog kurią grožį ir gėrį joms abiem. Nepaisydamas to, ką tos abi daugumos daro viena kitai, ką mano viena apie kitą. Bet vos tik paimi bent gabalėlį to grožio ir gėrio iš Plechavičiaus rankų, jo knygų, fotografijų, paveikslų, ir tavyje randasi daugiau – ir grožio, ir gėrio. Ir to, ko labiausiai mumyse ima stigti. Žmoguje žmogaus.


– Iš tavo rankų išėjo šimtai nuostabiausių knygų. Jomis žavisi visas pasaulis. Nuostabu, kad jos vis gražesnės, tobulesnės. Bet jų, atleisk, šiandien niekam nereikia. Tiek širdies į kiekvieną įdedi, o tik vienas kitas elito žmogus jomis papuošia savo butą, namą, pilį ar rūmus – kiekvienam garbė turėti Plechavičiaus apipavidalintą knygą. O pameni, kaip kitados buvo graibstomi tavo „Žiedai tarp žiedų“? Visų graibstomi...

– Net man pačiam tik tris egzempliorius paliko. Bet tu teisus – šiandien knygos poreikis iš tiesų silpsta. Ypač tokios – menininkų darbų albumų. Prieš keletą savaičių atvažiavo vienas peterburgietis, susirado mane ir sako: „Jeigu aš nebūčiau pamatęs tavo knygos „Žiedai tarp žiedų“, tikriausiai iki šiol fotoaparato į rankas nebūčiau paėmęs“. O jis – dabar žinomas fotomenininkas, rengiantis parodas pasaulyje. Ir tokių išpažinčių man yra atlikę dešimtys žmonių. Tai tu supranti, kas yra knyga. Ir kokia jos galia... Tu ja gali uždegti žmogų.

– Yra du menininkai, apie kuriuos vos pagalvojęs matau tokį vaizdą. Nužydėjusios ir jau visiškai apsipūkavusios pienės. Visa pieva – ištisas pūkų kamuoliukų kilimas. Ir eina per tą pienių pievą su fotoaparatais Plechavičius su Raukausku, bet taip eina, kad nė vienas pūkelis nuo pienės nenukrenta... Tai kaip tu jautiesi šiandien, kai pienių laukais važinėja antikultūros buldozeriai?

– Įsijungi radiją – šokas, televizorių – šokas. Atsiverti laikraštį – tas pat. Smurtas, kraujas. O baisiausia mėgavimasis visu tuo. Laikaisi iš paskutiniųjų. Negali gi savęs atsižadėti. Negi manai, kad aš nesupykstu?.. Supykstu. Beveik kasdien. Tik tas mano pyktis yra bejėgis.

Aš nieko negaliu pakeisti. Ir imu žiūrėti kitur. Juk visoje mūsų purvinoje erdvėje plaukioja ir daug nuostabių dalykų. Štai žiūrėk, vėl rengiu naują knyga. Noriu pagerbti savo profesijos brolius, kurie aprengė laisvę. Laisvė iš pradžių juk buvo nuoga. Jai rūbą sukūrė mano kolegos. Niekas šiandien beveik ir nesusimąsto, kas, tarkime, sukūrė vieną ar kitą lietuvišką banknotą, nukaldino monetą? O juk tai yra labai ryškūs laisvės ženklai. O visa mūsų heraldika, mūsų valstybės simboliai – juos kuriant dalyvavo dešimtys grafikų. O kas taip gražiai aprengė mūsų kariuomenę – žymenys, sagos, antpečiai, kita atributika. Visas vizualinis laisvės pasaulis yra sukurtas mano nuostabių kolegų.

O pažiūrėk, kiek naujų paminklų atsirado miestuose, miesteliuose. Jie irgi mūsų laisvės rūbas. Tai kaip galėčiau nepagerbti savo kolegų, kurie visa tai padarė ir daro.

Kol kas tai knygai neturiu nė vieno lito. Bet aš ją jau pradėjau ir vis tiek padarysiu. Esu rašęs paraiškų ministerijai. Jokio atsakymo. Turiu namą. Parduosiu – išsileisiu tą knygą. Tu matai, tas namas visai neblogas. Viską apskaičiavau: už jį dar galėčiau išleisti kokias 20 labai solidžių knygų. Kad tu žinotum, kaip nelengva būti elgeta ar „vargšu giminaičiu“. Žeminiesi, prašai, o tas „geradaris“ mano, kad tau pačiam tų pinigų reikia. Man asmeniškai šiandien nieko nebereikia.

Turiu stogą, turiu gerą žmoną, turiu savo šuniuką ir savo profesiją. Galiu ramiai dirbti. Bet sakau tau be pozos: skauda širdį, kai matai ir girdi, kad žmonėms kiekvieną dieną purškiamas kažkoks vienašališkas jovalas, jaukiamas jų protas, tuo tarpu didžiausi gėrio klodai guli niekieno nematomi ir negirdimi mūsų menininkų profesionalų dirbtuvėse, stalčiuose...

– Kaip tu šiais laikais sugebi taip žavėtis kitais – ypač savo kolegomis? Aš suprantu, kai menininkas viešai žavisi, tarkime, mokslininko išradimu ar net atradimu, bet kai menininkas žavisi kitu menininku...

– Myliu rupūžiokus... Žaviuosi jais. Leidžiu įvairius jų kūrybos albumus. Padariau didžiulę Šaukos knygą, Mieliausko. Tai mūsų titanai.

Dešimtyje savo išleistų kalendorių pristačiau apie 120 dailininkų. Skaičiau tavo pasikalbėjimą „Respublikoje“ su Kaziukmyrėnu. Kai aš pamačiau tuos jo istorinius paveikslus, tiesiog apgirtau.

Matai, džiaugsmas išvydus ar perskaičius ką nors nepaprastai gražaus gali būti toks didelis, kad tu pamiršti, jog irgi esi menininkas. Ir tik vėliau pagalvoji: kodėl ne aš taip nutapiau, nufotografavau, parašiau – niekad taip nebūčiau sugalvojęs.

Tai ir yra aukščiausias kito kūrybos įvertinimas.

Ir kai tavo kolega lygiai taip pat pasako apie tavo kūrinį – tai irgi aukščiausias įvertinimas. Kai manęs ima ir paklausia, kaip man gimė vienokia ar kitokia mintis, aš paprastai atsakau: iš skausmo. Rusai sako: geros idėjos – kaip utėlės: gimsta ne iš gero gyvenimo...

Per visą savo gyvenimą mokėjau gal keletą eilėraščių. Dabar įsigijau savo buvusio mokslo draugo dailininko Leo Gerausko poezijos. Stebuklas. Tokių perliukų yra parašęs, kad aš senatvėje atmintinai išmokau apie dešimtį jų. Tu įsivaizduoji, dailininkas – o tokie eilėraščiai.

Nemanyk, kad dailininkui yra lengva rašyti. Tas, kuris sugeba valdyti vaizdą, paprastai nesuvaldo žodžio. Dauguma mūsų, dailininkų, tiesiog mekename. O paskaitęs Gerauską staiga pajutau kažkokį alkį žodžiui, kuris, pasirodo, gali būti toks stebuklingas. Štai tu sakei, kad vieną ketvirtadienį „Respublikoje“ kalbėjaisi su profesore Daunotyte. O tu žinai, kad aš dabar supirkau viską, kas yra apie ją parašyta ir ką ji yra parašiusi. Kaip ji praskleidžia visą tą rūką, kaip prisiliečia prie pačių giliausių klodų! Kokia analizė! Aš kaip barsukas perbėgu visą pievą – ir viskas. O ji apčiupinėja kiekvieną pėdą, kiekvieną žolelę.

Kokia vis dėlto didžiulė Dievo dovana – mokėti matyti, pastebėti, atskleisti tai, ko tu pats negebi pamatyti.

O Gardine radau fantastišką baltarusį Jurijų Jakovenką. Padariau jo knygą. Nesusilaikiau. Žiūrėk, kokios fantastiškos graviūros. Manau, kad pasaulyje jo lygio yra du ar trys. Bet Gardine tai suvokia vos vienas kitas. Kai įteikiau jam šitą albumą, pravirko kartu su žmona. Mane glostė, bučiavo, sakė: „Rimantai, tu padarei stebuklą“. Jie taip mano, o iš tiesų stebuklus daro jis. Genijukas. O pažiūrėk, ką jis sako apie save: „Jeigu aš turiu talentą, tai jis ne mano. Man jį paskolino senelis, tėvas, jo brolis...“ Tu matai, koks žmogus!

Tu net neįsivaizduoji, kokių yra nuostabių žmonių. Visai neseniai pas mus atėjo nepažįstamas žmogus ir papasakojo įdomiausią istoriją. Pasirodo, kai mano žmona Valerija buvo universiteto pirmakursė, ją buvo įsimylėjęs vos ne kas antras. Ir šitas žmogus, tuomet jos bendrakursis, pavogė jos dildę nagams dilinti, kad paskui gal už bučinuką galėtų grąžinti. Išėjo su ta dildyte į koridorių ir dingo kaip į vandenį. Ištisus dešimtmečius niekas jo nematė ir nežinojo. Už kažkokį antitarybinį lapelį – 25 metai Sibire. Paskui neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Vedė lenkę, išvažiavo į Lenkiją. Ir visą tą laiką saugojo tą dildelę. Sibiro lageriuose slėpė batuose, plaukuose. Sako, Sibire, kai niekas nematydavo, aš melsdavausi prieš tą dildelę – ji man buvo ir Lietuvos, ir laisvės, ir meilės simbolis. Ir grąžino Valerijai tą dildelę.

Būtinai turiu pas jį nuvažiuoti. Privalau užrašyti visą jo istoriją. Čia juk gyvas romanas... O tu sakai, visi esame susvetimėję...

Fordas Miunchauzonas

dienos citata be komentarų

"Nors ir ironiška, bet kartais mano darbo kokybė tiesiogiai priklauso nuo aliejinių dažų kiekio" - Elenutė Moliuskaitė

dienos citata be komentarų

„Į skulptūrą pastūmėjo mano tėvo „Hardly Davidson“ motociklas, kurį aš pradėjau lipdyti mažas būdamas. Aš jį lipdydavau, ir man jis neblogai išeidavo“, - mena Č. Krūtininis.

užmušk meną - įkurk galeriją

Vilnius nepaliaujamai apipilamas meno-muzikos-draugystės festivaliais. Spalio 11 d. Kiškevičių rūmuose vyks dar vienas jaunų meniškų sielų fetivalis / meno mugė "KillArt". Jame jauni niekam nežinomi (nes tik menininkas tai žino) menininkai demonstruos savo kūrybos vaisių kraiteles:

„Menų mugėje: KillArt“ pasirodys po „Aromka“ slapyvardžiu pasislėpęs jaunas fotografas Romka Urlovas (aut. past. - jo ryšiai su skausmingąja poete Galina Urlova kol kas neaiškūs). Vaikinas pristatys savo pirmąją parodą „Pre-Raw“, kuria norima atskleisti vakarėlių metu išryškėjančias „išgrynintas“ žmonių emocijas. Šmaikščia instaliacija „Žiūrėk, Tu šypsais!” festivalio dalyvius žada nudžiuginti autorė „La‘cocca“, kuri projekto įgyvendinimui panaudojo seniai niekam nereikalingus daiktus." Tokios smagios pramogos su šypsenom ir "išgrynintais" po vakarėlių veidais baigsis šilko technikos jaukinimu ir pasakų klausimu:

„Menų mugės: KillArt“ metu jauna menininkė Kristijona Matvajušaitytė ne tik pristatys savo darbus „Tapyba ant šilko“, bet ir visiems norintiems festivalio dalyviams leis prisijaukinti šią jausmingą kūrybos techniką. Vytenis Raukauskas žiūrovų akims pateiks fotografijų parodą „Nakties pasaka“, bandydamas atskleisti tai, kas kartais atrodo visai netikra. Jaunasis menininkas taip pat pristatys savo dokumentinį filmą, kurio tema yra „Neformalios elektroninės muzikos judėjimas Lietuvoje operatoriaus akimis“.

Neskubėkim džiaugtis tokia gražia jaunatviška iniciatyva. Pasirodo, visa ši meno mugė surengta tik tam, kad gautas lėšas būtų galima panadoti naujos galerijos-ūkio "Meno saturnas" įkūrimui. Joje planuojama veisti talentingus kūrėjus:

„Galerijos įkūrimo idėją pagimdė noras stebėti, kaip jaunieji menininkai mokosi, nevaržomai kuria ir augina savo svajones. Šiuo metu dar nėra suformuota tinkama aplinka, kuri padėtų jauniesiems menininkams tvirtai atsistoti ant kojų. Dėl šios priežasties jie dažnai lieka neįvertinti ar nepastebėti. Sieksime, jog meno galerija taptų tam tikru inkubatoriumi, kuriame „užauginsime“ jaunuosius menininkus ir paskatinsime juos kurti bei drąsiai eksperimentuoti“, - sakė festivalio organizatoriai.

Aš tai važiuosiu. Žada ten dar ir "Psichodelinio meno apybraižą" pristatyt, kaip gi atsilaikysi?

dienos citata be komentarų

„Tokiomis skulptūromis galime paskelbti ir daugiau vamzdžių – mieste jų netrūksta ir man jie yra gražūs. Bet aš žinau, kad dauguma žmonių su manimi nesutiks. Žmonės tai įvertins tiesiog kaip kanalizacijos vamzdį, kuriuo teka šūdai. O kažkas dar eis ir plaktuku daužyti. Ar tikrai mums to reikia?“, - klausė opozicijos atstovas Kastetas Maziulis.

ir plyta menininko rankose gali tapti aitvaru

Pavargęs mūryti stebuklingas plyteles į žilojo Vilniaus grindinį, lakios vaizduotės ir kūrybinio polėkio nestokojantis menininkas Gitiūnia Ambrozas dar prieš 20 metų pakėlė galvą aukštyn ir susižavėjo paslaptingomis padangių būtybėmis - aitvarais.

„Mano supratimu, aitvaras – tai siela. Ją riša siūlas su kūnu, stovinčiu ant žemės. Kuo trapesnis daiktas žemėje, tuo patvaresnis danguje.

Rytuose yra tradicija kapuose deginti popierines mašinėles ir pinigus, kad mirusiojo siela Anapilyje važinėtų prabangiu automobiliu ir nepristigtų turtų.

Lietuviškas šiaudinis sodas yra trapus šiame pasaulyje, bet tampa patvarus kitame.

Taip ir aitvarai, padaryti iš trapių medžiagų, tampa tvariu kūriniu dvasiniame pasaulyje“, – pasakoja daug dėmesio simbolikai skiriantis menininkas.

Tačiau meilė stebuklingoms plytoms visgi paliko gilų pėdsaką dvasingo aitvardirbio širdyje. Menininkas neabejoja, kad ir plytą galima išmokti skraidyti.

„Pirmasis kūrinys buvo tarsi pokštas: padariau skraidančią plytą, kurią pakėliau nuo Gedimino pilies bokšto ir įmūrijau į debesis. Tai simbolizavo paskutinę bokšto plytą“, – pasakojo G. Ambrozas.

dienos citata be komentarų

Apie naują Didžiojo Inkos parodą galerijoje „Phallus Magnus“:

"Autorius komentuodamas parodos sumanymą prisipažįsta: „Aš myliu Moteris. Tai yra tikroji ir vienintelė šios parodos priežastis. Manau, kad erotikoje glūdintis subtilumas, emocinis kontaktas yra dalykai, kurie aktualūs bet kuriam žmogui. Tikiu, kad kiekvienas, kas apsilankys parodoje džiaugsis, jog šiame pasaulyje dar išliko kažkas švelnaus“.

dienos citata be komentarų

„Tam, kad būtų medžiojami tie jaunieji talentai, reikia visų pirma, kad jie atsirastų ir kad jie būtų sukurti tam tikra prasme. Čia jau galerijų, mugių, kitų institucijų, įdirbis, kad žvaigždė atsirastų, kuri po to taptų medžiojama“, – teigė Š. Maximalienė.

šviesa kitame krante

Aną savaitę kultūrinį Vilnių užtvindė srauni nevaržomo Monikos X džiaugsmo upė. To džiaugsmo priežastis yra paprasta ir kartu labai miela: gyvenimą per poetinę prizmę matanti menotyrininkė pagaliau gavo galimybę pabūti prie tekančio vandens neišvažiuodama iš mylimo miesto.

Tiksliau, tą nuostabią galimybę Monika X gavo dar vasaros vidury, kai Neries krantinėje atsirado tekančios kultūros platforma KultPliuch, tačiau tada, panirusi į neformalaus meno vandenis, taip užsimiršo, kad tik atėjus rudeniui prisiminė, jog jos pareiga yra priminti vilniečiams apie jų turimą upę. Apie šios egzistavimą daugelis iki tol net nenutuokė. Tuo pačiu Monika X džiaugėsi, kad kultūros šviesa kitame krante iš krantinių pagaliau išvaikė visus nepageidaujamus personažus, kurie anksčiau trukdė jai saugiai atlikti vandens ritualus:

„Regis, vilniečiai buvo primiršę, kokią įspūdingą upę turi miesto centre. Kol nešaudo fejerverkų ar po tiltais neskraido Jurgenas Lievas, nelabai čia yra ką veikti. Krantines galima buvo vadinti nuošalia vieta, kur sau ramybę randa porelės, ramiai alaus norintys išgerti paaugliai, smerkiančių žvilgsnių vengiantys ūžauja girtuokliai ir tylios tiesiosios ieškantys bėgikai, dviratininkai bei mėgėjai pasivaikščioti. Nuošalios vietos yra nevisai saugios. Jose geriausia eiti pro šalį, bet neužsibūti. O taip norėtųsi...“

Kaip bebūtų gaila, KultPliuch'as - dalykas sezoninis, ir visai greit kultūra Neries krantinėse vėl užleis vietą ūžaujantiems girtuokliams, porelėms ir Jurgenui Lievui. Vėl Monika X čia bus tik autsaiderė...

Tačiau galbūt KultPliuch'ą taip pamilusiai menotyrininkei pavyks susitarti su miesto valdžia, kad namelis ant vandens būtų jai perleistas pagal ilgalaikės nuomos sutartį iki kito sezono? Kitas variantas - visai nukelti jį nuo vaizduotės srautą stabdančios platformos ir dreifuoti žemyn Nerimi iki pat santakos su Nemunu, po to iki Kuršių marių, o tada...

kai draugai nepalieka ramybėje

Protingesni kultūros vekėjai, vengdami vis labiau siautėjančios napoleoninio bohemarojaus epidemijos, išsikėlė gyventi į provinciją. Bet ir čia užkratas juos pasiekė per nepamainomus draugus-galeristus-aferistus ir jų naujas "grand" idėjas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui atšvęsti. Naudodamasis psichologinėmis menininko gniuždymo taisyklių vingrybėmis, vienas iš jo "draugų" palaužė trapią Arūno Šaukios dvasią:

"Kaltininkas yra ponas M. Garmoška. Kokius penkerius metus jis mane kankino, vis ragino: „Padaryk Tūkstantmečiui, didelį..." Visaip bardavo mane, sakydavo: "Koks tu menininkas..." Įmetė mano galvon tokią idėją ir ji ten pradėjo veikti."

Nekalbusis Arūnas Šaukia, prispaustas nuožmaus draugo Mundės Garmoškos, nutapė gigantišką drobę, kurios dalis pasiryžo suskaičiuoti ištikima dailės puoselėtoja Ramunė Trachlevičiūtė:

"Dailėtyrininkė Ramunė Trachlevičiūtė suskaičiavo devynias jo dalis ir net 36 kampus. Drobės centre kūrėjas pavaizdavo iš smulkių figūrėlių pastatytus rūmus, savitą tautos bendrabūvio provaizdį."

Kitaip nei jo kolegoms mieste, Arūnui napoleoninis bohemarojus įgavo religinę-sakralinę formą, kuri verčia autorių įsivaziduoti save kaip tautos nuodėmių atpirkėją ar tiesiog lietuvių širdims artimą rūpintojėlį: "Nupaišė ir save – „smūtną“, tikrąja to žodžio prasme, sielvarto graužiamą ir tautos veikėjų apsuptą rūpintojėlį."

Pavojingiausia yra tai, jog Šaukia neseniai tapo profesionaliu hakeriu ir gali savo rūpintojelio vaidmeniu įtikinti visą plačią tinklo bendruomenę. Baigęs informatikos kursus pas savo vaikus, Šaukia laisvalaikiu kuria dar ir fotokoliažus:

"Autorius prisipažino, kad dar prieš porą metų nemokėjo nė kompiuterio įjungti. O štai šiandien parodoje – tikra skaitmeninė meistrystė!"

Net ir tūkstančiui metų praėjus Lietuva vis dar yra stebuklų šalis...

dienos citata be komentarų

"Žvelgiant į šiuos kūrinius kyla keistas jausmas. Pirma, suvoki, kad stovi ties begalinio kruopštumo, atidumo ir laiko reikalaujantį kūrinį. Užburia linijų raštas, kažkuo primenantis skaitmenos pikselius, kurių kiekvienas sušildytas rankų šiluma. Negali sau leisti vertinti tik išorę – vaizduojamą turinį, koloritą, kompoziciją. Todėl mėgini mokytis žiūrėti ir kalbinti reljefą, skirtingas faktūras, jų santykį tarpusavyje ir poveikį žiūrovui. Mokytis iš Fenikso Jahckubeusko kūrinių – įdomu ir malonu. Pamėginkite."

dienos citata be komentarų

"Kviestieji Moneda ir Tautvydas Senius renginyje nepasirodė, tačiau Žilvytis Grigelis visiems dalijo savo šypsenas. Stilingasis vakarėlių liūtas įdėmiai apžiūrinėjo ant stalo išdėliotus eksponatus. „Labai, sakykim, „Chanel“ stiliaus visi darbai. Nu, ką padarysi“, - gurkšnodamas šampaną jis aiškino šalia stovėjusioms damoms."

dienos citata be komentarų

Pelargonija Miškinienė:

„Neaišku, kodėl parodos kuratorius Eskimmo Lochtonenas Vilniuje nusprendė pristatyti Skandinavijos fotografiją būtent tokiais akiai nemaloniais vaizdais.

Galima tik spėti, kad jis norėjo pristatyti Vilniaus žiūrovams kitokią Skandinaviją.

Ne tą gerovės kraštą, kuriame gyvenimo lygis vienas aukščiausių pasaulyje, o tautinių ir socialinių konfliktų neišvengiantį regioną.

Todėl ir pasiūlė festivaliui šiaurietiškų portretų parodą.

Ir muštynių aukos, ir valgantys emigrantai, ir pavalgiusių žmonių indai, tušti interjerai ar peizažai – viskas byloja apie žmogų, jo įpročius, aistras ir kompleksus.“

origami menas vėl atgimė... Vilniuje?!

Origami iš prigimties nėra nieko bloga. Bet, kai origami lankstomas iš metalo ir dar kokių trijų metrų aukščio ir dar dovanojamas miestui, tai jau verčia susimąstyti. Bijau, kad tai yra viena iš sunkiausių bohemarojaus formų - napoleoninis bohemarojus: gigantomanija, aukojimasis savo šaliai, sugebėjimas įtikinti kitus savo darbų didingumu. Vilniuj nepasisekė. Toks visų galų meistras (pasirodo dar ir puikus origami žinovas!) Dalgis Meistrevičius išlankstė "Žiogą" - autoportretą, į kurio fizionomiją dabar priverstas žiūrėti kiekvienas vilnietis, važinėjantis viešuoju transportu. Kelis mėnesius Meistrevičius mirkė rankas lede, kol galų gale susirado darbščius meistrus vertinantį turtingą meno mylėtoją Vilmantą Marcinkonį:

„Šiais laikais taip populiaru numesti vamzdžio gabalą į vandenį ir pasakyti, kad tai šiuolaikinis menas. Manau, nors menas ir šiuolaikinis, tačiau jis turi būti kuriamas iš širdies. Dalgis kurdamas „Žiogą“ negailėjo nei laiko, nei savo rankų. Jis tikrai sunkiai fiziškai dirbo, kol sukūrė „Žiogą“. Už tai jis vertas miestiečių pagarbos. Be to, turėsime skulptūrą, kuri išskirs mus iš kitų miestų. Tai puikus šiuolaikinio meno pavyzdys. O šiuolaikinis menas puikiai dera prie didmiesčio. Jis yra šalia, jis neįkyrus, tu jį matai, galiausiai prie jo pripranti ir, jei jis dingsta, tau jo trūksta. Toks ilgainiui vilniečiui bus „Žiogas“, - įsitikinęs meno mecenatas Vilmantas Marcinkonis.

Ne mums, žinoma, spręsti, kas dera prie didmiesčio ir kas yra šiuolaikinis menas. Mes tik dovanas priimam, o tuo tarpu menininkas-meistras ir meno-mylėtojas įsismagino ir jau viešai meiliai pokštauja-šmaikštauja "Žiogo" tema:

„Be to, jis taip pat staiga sugeba ir dingti. V. Marcinkoniui siūliau papokštauti – kurią naktį nuskraidinti Žiogą ant kito namo sienos. Tada vilniečiams tikrai atrodys, kad jie turi savo miesto skraidantį Žiogą“, – šypsosi menininkas.

Menininkas šypsosi, Marcinkonis šypsosi, o ką mums daryti? Panašu, kad kitų naujųjų metų karnavalui teks ruošti tokias va kaukes -

dienos citata be komentarų

Pasak menotyrininkės Lados Jurgutės, “…sunku pasakyti, kuris terminas tiksliau apibrėžia Artūro Daunoto tapybą. Fikcijomis ir metaforomis persmelktas maginis realizmas? O gal galime kalbėti apie pasąmonės gelmes atveriantį siurrealizmą? Mistika ir gąsdinančiais įvaizdžiais prisodrintą gotikinę tapybą? ...Kiekvienas paveikslas – vis kitas pasakojimas. Žvelgiame į juos norėdami suprasti siūlomas kalbos taisykles, perskaityti tekstą ir pagaliau atskleisti slaptąsias dailininko mintis. Tačiau, paradoksas – šiuose paveiksluose mes tarsi veidrodyje pamatome tik savo paties atvaizdą, perskaitome tik savo paties mintis.”

denos citata be komentarų

„Tai yra fluxus pasityčiojimo pavyzdys, kažkoks „abra kadarba“! Gal tai paminklas girtam santechnikui ar fekalijų pašalinimo vamzdžiui?“, - ketvirtadienį savivaldybės Kolegijos posėdyje piktinosi frakcijos „Diktatūra ir aklumas“ seniūnas Kęstutis Brazdžionis.

rožės sukelia haliucinacijas

Sakralioji bohemarojaus forma būdinga vyresniosios kartos pacientams. Dvasingumo paieškos gamtoje jau tapo taisykle, bet kalbėjimasis su augalais jau įspėja apie bohemarojaus komplikacijas. Apsišlapelių muziejuje gerai žinoma terapinės akvarelės liejėja Sofa Rūkevičiūtė iškabino savo šventu vandeniu atskiestas akvareles, pavadindama parodą "Paplepėkim su rožytėm". Rožėje pacientė ieško paslapčių, stebuklų ir dvasingumo:

„Rožė autorės kūryboje yra ypatinga galia. Ši metafora kalba apie visai kitas erdves ir kitus pasaulius, tačiau nenutrūkstančiame sąryšyje su gamta“, sako menotyrininkė O. Sašasynaitė.

Parodoje eksponuojamuose paveiksluose sakrališkumas perteikiamas ne tik per religinius motyvus. Žvelgdami į dailininkės nutapytas gėles, gamtos peizažus galime pajusti skambų džiaugsmą ir šviesios minties skrydį. Vidiniam susitelkimui nuteikiantys darbai pilni tikėjimo ir besąlyginės meilės. „Sakralinė tematika padeda atskleisti „nesaloninį“ grožį, ieškoti dvasingumo atspindžių“, sako darbų autorė. Tiek gamtos interpretacijos, tiek religiniai motyvai Sofos Rūkevičiūtės kūryboje, iš tiesų, liudija mums apie giliai puoselėjamas dailininkės krikščioniškas vertybes."

Kaikurių augalų vartojimas sukelia panašias haliucinacijas, tačiau jų metu sukurtų ekspresijų niekas į muziejus nepriima. Kaip ir terapinių darbelių. Gal per daug "saloniniai"? Teks pasiūlyt idėją komercinėms galerijoms.

lai trykšta laimės fontanai...

Jauna vandens menininkė Akva Purslauskytė mano suradusi būdą padaryti vilniečius laimingesnius. Anot jos, tam reikia įrengti mieste kuo daugiau viešųjų fontanų ir paraginti sostinės gyventojus praleisti juose kuo daugiau laiko. Menininkė taip pat užsiminė, kad kitas jos projektas tikriausiai remsis romantiška Ichtiandro istorija.

"„Ko trūksta, kad fontanai atgimtų? Minimalių investicijų į fontanų renovavimą, nedidelio padrąsinimo iš savivaldybės, miestiečių fantazijos ir iniciatyvos“, – klausia ir atsako A. Purslauskytė.

Kiekvienas gyventojas gali pakeisti miesto viešosios erdvės kultūrą – kai tai suvoksime, turėsime mielesnį Vilnių.

A. Purslauskytė mano, kad grožis nėra vienintelė fontanų paskirtis. Karštą dieną dažnai pamatysime ne vieną pilietį, gaivumo ieškantį būtent viešajame fontane.

„Nė vienos tradicijos ar prietaro neturi mūsų miesto viešieji vandens telkiniai“, – atsidūsta A. Purslauskytė.

Vilnius turi nuostabių mistika dvelkiančių ir tradicijomis nusagstytų vietų, kaip antai stebuklinga plytelė Katedros aikštėje, obuoliukas S. Moniuškos skverelyje ar daktarui Aibolitui skirta skulptūra.

A. Purslauskytė viliasi, kad porelė jaunų žmonių, susitikusi tradicinėje įsimylėjėlių pasimatymo vietoje šalia S. Moniuškos skverelio obuoliuko ir pasibučiavusi ten pat esančiame fontanėlyje, niekada neišsiskirs.

Melomanas, užsukęs prie Operos fontano, sutiktų bendraminčių kompaniją. Krepšinio sirgaliai galėtų šokti Vokiečių gatvės fontane. Smagu būtų ne tik jiems, bet ir praeiviams."

Futuristiškai nusiteikusi menininkė pridūrė, jog ateities nuojautos jai sako, kad 2009 m., kai Vilniuje karaliaus kultūra, kiekvienas kultūringas vilnietis turės savo asmeninį fontaną.

dienos citata be komentarų

"Kūriniuose kuriamas paslaptingas pasaulis. Paveikslą autorė siekia perteikti kaip ribų neturintį mikrokosmosą, mėginama pakilti virš kasdienybės realijų ir pamatyti amžinąsias vertybes."

"tulpėse & drožlėse" - poezijos ruduo kitame laike

"Tulpės & drožlės" surengė pirmąjį poezijos rudenį ateities laike. Šį kartą galerijoje savo sielos gelmių posmus dėlios Jozefas Karablys. Nepabūgęs autorinių teisių inspektorių Karablys nusprendė pasinaudoti savo tėvo, irgi Jozefo Karablio, talentu ir išeksponavo šeimos albumą. Šitap Karablys kažkodėl tikėjosi paskraidinti žiūrovus laike, todėl parodą siūlyčiau pervadinti "Kosminė Karablio Odisėja". Galerijos atstovai guodžiasi mintimi, kad jei sūnus fotografo talento ir neturi, tai bent jau išgelbėjo tėvo juosteles nuo laiko kandžių:

"Jozefas Karablys prisipažįsta, kad ne jis yra šių fotografijų autorius. Tačiau jis išgelbėjo nuotraukų negatyvus nuo sunaikinimo ir atrinko vaizdus parodai. Fotografijas padarė Jozefo tėvas – irgi Jozefas Karablys. Dabar turbūt būtų teisinga abu šiuos žmones laikyti lygiaverčiais autoriais, besidalijančiais vienu vardu ir viena paroda. O kaipgi su žiūrovu? Žiūrovas keistai susipainioja skirtingose laiko zonose, kai bando suprasti, kur "įvyksta" fotografija - praeityje ar ateityje? Tampa sunku žengti žingsnį atgal ir pamatyti tai, kas iš tiesų pavaizduota fotografijų paviršiuose. Tačiau niekas nėra paslėpta. Visi vaizdai nemeluodami rodo praeitį - tik kiekvieną kartą vos kitaip, nelygu kur ir kada yra tavo dabartis."

Jei paroda bus pervadinta mano pasiūlytu pavadinimu, tuomet iškils pavojus, jog paslėpto poetinio talento bohemarojaus atmaina pasklis visame kosmose. Gresia tikra katastrofa...

Bet Jozefas Karablys į visas problemas turi provincijos poezijos pavasario maniera sukurtą atsakymą:

"Nedaug ką čia suprasi įsigilinęs į vaizdą
Tai tik fragmentai fragmente
Beprasmiškai sulįs į vieną laiką
Kad vėl gyventų kitame laike"

Nedaug mes ten suprasim... Bet galbūt "kitame laike" bus išrastas antibiotikas šiai bohemarojaus atmainai?

dienos citata be komentarų 2

Kadangi rudenėjant padidėja sostinės kultūrinis aktyvumas, o kartu su juo ir bohemarojaus epidemijos tikimybė, nesusilaikiau nuo jau antros nekomentuojamos citatos šiandien:

"Beje, knygyno „Epileptika“ direktorė Epileptika Lubavičienė tarp šiuolaikiškiausių poetų ir eksperimentatorių išsirinko ir savo favoritą.

Juo tapo varžytuvių dalyvis Adiktas Paraševičius. Jį E. Lubavičienė apdovanojo... maistu. Matyt, suprato, kad tūlo literato kišenėse vėjai tešvilpauja, tad raugintas agurkėlis tikrai pravers labiau nei šimtoji enciklopedija į lentyną."

dienos citata be komentarų

„Kiekvienais metais iškyla klausimas, kaip dar nustebinti išrankius vilniečius. Džiaugiuosi, kad mums ir šiemet pavyko. Ne paslaptis, kad geri kolektyvai brangiai kainuoja, o nemokami renginiai neleidžia pakviesti tokių žvaigždžių kaip Matrona.

Bet mums pavyko pakviesti ne žemesnio lygio, tačiau galbūt ne tokius brangius kolektyvus. Ir mes džiaugiamės, kad galėsime šėlti Katedros aikštėje bei sudrebinti Vilnių šiais pasirodymais“, – sakė „Vilniaus bakchanalijų“ vadovas Egidijus Merkutis.

ne dievai puodus lipdo

Siekdami ištrūkti iš plėšrių meno kritikų jiems primetamo kūrybinio scenarijaus ir tapti tikrais escape artists (menininkais pabėgėliais), konceptualių ornitologų porelė Mindaugas ir Nomada Klebonai, paklausę savo vidinio balso, pabėgo iš fliuksuojančios sostinės į ramų ir meno medžiagiškumu dar šventai tikintį pajūrį. Čia jie, pavargę nuo šiuolaikinio meno nematerialumo, atsidavė kurortiniams amatams, pamiršę apie laiką. Iki soties prisivalgę pagal Pegės Gugenhaim receptą išvirtų koldūnų, MK ir NK lipdo puodus, kuriuos rodys Saliamono Gugenhaimo konceptualios keramikos krautuvėlėje.

"Kaip suprantu Klaipėdoje su Gugenhaimo puodais užsibuvote ilgokai...

MK. Tie puodai taip greitai nelipdomi. Vis tik tai – architektūros dirbtuvės, kuriose dirbame su keramika.

NK. O ir pats procesas nebuvo tiesiog kažkokios išankstinės idėjos įgyvendinimas. Studijavom Haha Zadid, Libensgoldo ir Fuckso pasiūlymus ir „brainstorminom“ visi kartu su projekto dalyviais.

MK. Šio projekto tikslas nėra pats objektas. Nors mes ir lipdome puodus, bet šio proceso tikslas yra apmąstyti formą ir pranešimą. Puodas, kaip ir pastatas yra tam tikros ideologijos talpykla, dėl to reikia daug diskutuoti, aiškintis su grupės dalyviais, išlaisvinti savo “puodynes” ir tuo pačiu puodus iš ideologijos suvaržymų. Kai nuo puodų nuimsime formas – juos industriniu būdu gaminsime „Jiezaus“ fabrike.

Bene atidarysite naują gamybos liniją?

NK. Na nebent elitinę (juokiasi)... Geriausiu atveju pagaminsime keliasdešimt vienetų. Norim padaryti maksimaliai ambicingą puodą, bet tai riboja degimo technologijos."

Štai kaip atrodo iš ideologijos suvaržymų išlaisvintos "puodynės":

virtualus kritinis dizainerių show

Visapussiai multi-pulti talentingi dizaineriai nusprendė apimti naujas kūrybines erdves: BLOG'o skonio parodines apžvalgas. Čia aiškiai pasireiškia Šizofreninis bohemarojus - suskaidyta asmenybė ir tikėjimas visagaliu talentu.

Sudėtinga intelektualine kalba jie griežtai apibrėžia kolegoms ir visiems dizainerių patarimų klausantiems, kas yra kas šiuolaikiniame mene mūsų provincijoje:

tryliktas penktadienis - bloga diena būti menininku...

2008-06-14 10:17

Vakar mokytojų namų kiemelyje vyko senjorų dainų šventė. O mes, nekreipdami dėmesio į šį sukrečiantį faktą nuėjome į Vartų galerijoje vykstančia paroda "Patriotai". Paroda, be abejo - visiškas šūdas. Apskritai, net ne šūdas, o visiškas bet kas.

Niekas.

Šiukšlės.

Pacituosiu: ["menininko" vardas iškirptas, kad nereklamuot šūdo] iš senų autentiškų medžiagų sukurtais natiurmortais-daiktais lyg per miglą leidžia prisiliesti prie patitos meditacijos plenere lietuviškoje provincijoje.

Iliustracijas pridedu:



Na kaip, jaučiat prisilietimą prie didžiojo menininko meditacijos? Čia, sumažintos jos dar pusė B, bet patikėkit, natūroje atrodo labai nykiai.

Kito šiukšlių menininko darbą šiek tiek patiuninau coffee-inn puodeliu, nes who cares, anyway ;)



Paroda, žinoma, buvo visiškai tuščia.



Tada buvome Pamėnkalnio galerijoje. Ten eksponuojami kelių merginų tapybos darbai. Visi darbai, žinoma, liūdni, negražūs, neįdomūs ir depresovi. Juodų makaliūzių autorės akivaizdžiai yra visiškai be idėjų ir tinginčios daryti kokius nors ieškojimus. Komerciškai, manau, tai yra visiškas fiasko, nebent darbus norėtų įsigyti koks nors pokominis-priešsuisaidinis milijonierius ;)

Galerija, taip pat visiškai tuščia.



Na, o vakare nuėjome į ŠMC, kur buvo ["menininko" vardas iškirptas, kad nereklamuot šūdo] parodos atidarymas. Tai, kas ten buvo demonstruojama, buvo ne menas, o vėlgi - bet kas. Iliustracijų nepridedu, nes whatever.

Pabaigai, kad nenusidepresuot totaliai, pridedu keletą iliustraciją iš vaikų parodos. Really, very nice and good. Enjoy!



Išsiilgusiems tikro meno ir neištrūkstantiems iš dulkėtų Vilniaus labirintų galiu parekomenduoti pabrausinti po meno aukcionų websaitus - ten galima rasti super dalykų.

Pakomentuokit ką nors, įdomu būtų gauti kokį nors feedbacką. Ypač vertinsiu neįvertintų šūdmenininkų komentarus ;)

Sėkmės!"

Įspūdinga parodų apžvalga turėtų išeiti iš virtualios erdvės ir gulti ant popieriaus knygoje storais viršeliais ir blizgančiu popieriumi, kuri vadintųsi "Meno smūgis" ar "Dailės dūris".

Naujoji dizainerių-intelektualų-menotyrininkų-bloggerių karta stipriai prisideda prie lietuviškos cha(ku)ltūros lygio kilimo.

Sėkmės!