ir plyta menininko rankose gali tapti aitvaru

Pavargęs mūryti stebuklingas plyteles į žilojo Vilniaus grindinį, lakios vaizduotės ir kūrybinio polėkio nestokojantis menininkas Gitiūnia Ambrozas dar prieš 20 metų pakėlė galvą aukštyn ir susižavėjo paslaptingomis padangių būtybėmis - aitvarais.

„Mano supratimu, aitvaras – tai siela. Ją riša siūlas su kūnu, stovinčiu ant žemės. Kuo trapesnis daiktas žemėje, tuo patvaresnis danguje.

Rytuose yra tradicija kapuose deginti popierines mašinėles ir pinigus, kad mirusiojo siela Anapilyje važinėtų prabangiu automobiliu ir nepristigtų turtų.

Lietuviškas šiaudinis sodas yra trapus šiame pasaulyje, bet tampa patvarus kitame.

Taip ir aitvarai, padaryti iš trapių medžiagų, tampa tvariu kūriniu dvasiniame pasaulyje“, – pasakoja daug dėmesio simbolikai skiriantis menininkas.

Tačiau meilė stebuklingoms plytoms visgi paliko gilų pėdsaką dvasingo aitvardirbio širdyje. Menininkas neabejoja, kad ir plytą galima išmokti skraidyti.

„Pirmasis kūrinys buvo tarsi pokštas: padariau skraidančią plytą, kurią pakėliau nuo Gedimino pilies bokšto ir įmūrijau į debesis. Tai simbolizavo paskutinę bokšto plytą“, – pasakojo G. Ambrozas.

dienos citata be komentarų

Apie naują Didžiojo Inkos parodą galerijoje „Phallus Magnus“:

"Autorius komentuodamas parodos sumanymą prisipažįsta: „Aš myliu Moteris. Tai yra tikroji ir vienintelė šios parodos priežastis. Manau, kad erotikoje glūdintis subtilumas, emocinis kontaktas yra dalykai, kurie aktualūs bet kuriam žmogui. Tikiu, kad kiekvienas, kas apsilankys parodoje džiaugsis, jog šiame pasaulyje dar išliko kažkas švelnaus“.

dienos citata be komentarų

„Tam, kad būtų medžiojami tie jaunieji talentai, reikia visų pirma, kad jie atsirastų ir kad jie būtų sukurti tam tikra prasme. Čia jau galerijų, mugių, kitų institucijų, įdirbis, kad žvaigždė atsirastų, kuri po to taptų medžiojama“, – teigė Š. Maximalienė.

šviesa kitame krante

Aną savaitę kultūrinį Vilnių užtvindė srauni nevaržomo Monikos X džiaugsmo upė. To džiaugsmo priežastis yra paprasta ir kartu labai miela: gyvenimą per poetinę prizmę matanti menotyrininkė pagaliau gavo galimybę pabūti prie tekančio vandens neišvažiuodama iš mylimo miesto.

Tiksliau, tą nuostabią galimybę Monika X gavo dar vasaros vidury, kai Neries krantinėje atsirado tekančios kultūros platforma KultPliuch, tačiau tada, panirusi į neformalaus meno vandenis, taip užsimiršo, kad tik atėjus rudeniui prisiminė, jog jos pareiga yra priminti vilniečiams apie jų turimą upę. Apie šios egzistavimą daugelis iki tol net nenutuokė. Tuo pačiu Monika X džiaugėsi, kad kultūros šviesa kitame krante iš krantinių pagaliau išvaikė visus nepageidaujamus personažus, kurie anksčiau trukdė jai saugiai atlikti vandens ritualus:

„Regis, vilniečiai buvo primiršę, kokią įspūdingą upę turi miesto centre. Kol nešaudo fejerverkų ar po tiltais neskraido Jurgenas Lievas, nelabai čia yra ką veikti. Krantines galima buvo vadinti nuošalia vieta, kur sau ramybę randa porelės, ramiai alaus norintys išgerti paaugliai, smerkiančių žvilgsnių vengiantys ūžauja girtuokliai ir tylios tiesiosios ieškantys bėgikai, dviratininkai bei mėgėjai pasivaikščioti. Nuošalios vietos yra nevisai saugios. Jose geriausia eiti pro šalį, bet neužsibūti. O taip norėtųsi...“

Kaip bebūtų gaila, KultPliuch'as - dalykas sezoninis, ir visai greit kultūra Neries krantinėse vėl užleis vietą ūžaujantiems girtuokliams, porelėms ir Jurgenui Lievui. Vėl Monika X čia bus tik autsaiderė...

Tačiau galbūt KultPliuch'ą taip pamilusiai menotyrininkei pavyks susitarti su miesto valdžia, kad namelis ant vandens būtų jai perleistas pagal ilgalaikės nuomos sutartį iki kito sezono? Kitas variantas - visai nukelti jį nuo vaizduotės srautą stabdančios platformos ir dreifuoti žemyn Nerimi iki pat santakos su Nemunu, po to iki Kuršių marių, o tada...

kai draugai nepalieka ramybėje

Protingesni kultūros vekėjai, vengdami vis labiau siautėjančios napoleoninio bohemarojaus epidemijos, išsikėlė gyventi į provinciją. Bet ir čia užkratas juos pasiekė per nepamainomus draugus-galeristus-aferistus ir jų naujas "grand" idėjas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui atšvęsti. Naudodamasis psichologinėmis menininko gniuždymo taisyklių vingrybėmis, vienas iš jo "draugų" palaužė trapią Arūno Šaukios dvasią:

"Kaltininkas yra ponas M. Garmoška. Kokius penkerius metus jis mane kankino, vis ragino: „Padaryk Tūkstantmečiui, didelį..." Visaip bardavo mane, sakydavo: "Koks tu menininkas..." Įmetė mano galvon tokią idėją ir ji ten pradėjo veikti."

Nekalbusis Arūnas Šaukia, prispaustas nuožmaus draugo Mundės Garmoškos, nutapė gigantišką drobę, kurios dalis pasiryžo suskaičiuoti ištikima dailės puoselėtoja Ramunė Trachlevičiūtė:

"Dailėtyrininkė Ramunė Trachlevičiūtė suskaičiavo devynias jo dalis ir net 36 kampus. Drobės centre kūrėjas pavaizdavo iš smulkių figūrėlių pastatytus rūmus, savitą tautos bendrabūvio provaizdį."

Kitaip nei jo kolegoms mieste, Arūnui napoleoninis bohemarojus įgavo religinę-sakralinę formą, kuri verčia autorių įsivaziduoti save kaip tautos nuodėmių atpirkėją ar tiesiog lietuvių širdims artimą rūpintojėlį: "Nupaišė ir save – „smūtną“, tikrąja to žodžio prasme, sielvarto graužiamą ir tautos veikėjų apsuptą rūpintojėlį."

Pavojingiausia yra tai, jog Šaukia neseniai tapo profesionaliu hakeriu ir gali savo rūpintojelio vaidmeniu įtikinti visą plačią tinklo bendruomenę. Baigęs informatikos kursus pas savo vaikus, Šaukia laisvalaikiu kuria dar ir fotokoliažus:

"Autorius prisipažino, kad dar prieš porą metų nemokėjo nė kompiuterio įjungti. O štai šiandien parodoje – tikra skaitmeninė meistrystė!"

Net ir tūkstančiui metų praėjus Lietuva vis dar yra stebuklų šalis...

dienos citata be komentarų

"Žvelgiant į šiuos kūrinius kyla keistas jausmas. Pirma, suvoki, kad stovi ties begalinio kruopštumo, atidumo ir laiko reikalaujantį kūrinį. Užburia linijų raštas, kažkuo primenantis skaitmenos pikselius, kurių kiekvienas sušildytas rankų šiluma. Negali sau leisti vertinti tik išorę – vaizduojamą turinį, koloritą, kompoziciją. Todėl mėgini mokytis žiūrėti ir kalbinti reljefą, skirtingas faktūras, jų santykį tarpusavyje ir poveikį žiūrovui. Mokytis iš Fenikso Jahckubeusko kūrinių – įdomu ir malonu. Pamėginkite."

dienos citata be komentarų

"Kviestieji Moneda ir Tautvydas Senius renginyje nepasirodė, tačiau Žilvytis Grigelis visiems dalijo savo šypsenas. Stilingasis vakarėlių liūtas įdėmiai apžiūrinėjo ant stalo išdėliotus eksponatus. „Labai, sakykim, „Chanel“ stiliaus visi darbai. Nu, ką padarysi“, - gurkšnodamas šampaną jis aiškino šalia stovėjusioms damoms."

dienos citata be komentarų

Pelargonija Miškinienė:

„Neaišku, kodėl parodos kuratorius Eskimmo Lochtonenas Vilniuje nusprendė pristatyti Skandinavijos fotografiją būtent tokiais akiai nemaloniais vaizdais.

Galima tik spėti, kad jis norėjo pristatyti Vilniaus žiūrovams kitokią Skandinaviją.

Ne tą gerovės kraštą, kuriame gyvenimo lygis vienas aukščiausių pasaulyje, o tautinių ir socialinių konfliktų neišvengiantį regioną.

Todėl ir pasiūlė festivaliui šiaurietiškų portretų parodą.

Ir muštynių aukos, ir valgantys emigrantai, ir pavalgiusių žmonių indai, tušti interjerai ar peizažai – viskas byloja apie žmogų, jo įpročius, aistras ir kompleksus.“

origami menas vėl atgimė... Vilniuje?!

Origami iš prigimties nėra nieko bloga. Bet, kai origami lankstomas iš metalo ir dar kokių trijų metrų aukščio ir dar dovanojamas miestui, tai jau verčia susimąstyti. Bijau, kad tai yra viena iš sunkiausių bohemarojaus formų - napoleoninis bohemarojus: gigantomanija, aukojimasis savo šaliai, sugebėjimas įtikinti kitus savo darbų didingumu. Vilniuj nepasisekė. Toks visų galų meistras (pasirodo dar ir puikus origami žinovas!) Dalgis Meistrevičius išlankstė "Žiogą" - autoportretą, į kurio fizionomiją dabar priverstas žiūrėti kiekvienas vilnietis, važinėjantis viešuoju transportu. Kelis mėnesius Meistrevičius mirkė rankas lede, kol galų gale susirado darbščius meistrus vertinantį turtingą meno mylėtoją Vilmantą Marcinkonį:

„Šiais laikais taip populiaru numesti vamzdžio gabalą į vandenį ir pasakyti, kad tai šiuolaikinis menas. Manau, nors menas ir šiuolaikinis, tačiau jis turi būti kuriamas iš širdies. Dalgis kurdamas „Žiogą“ negailėjo nei laiko, nei savo rankų. Jis tikrai sunkiai fiziškai dirbo, kol sukūrė „Žiogą“. Už tai jis vertas miestiečių pagarbos. Be to, turėsime skulptūrą, kuri išskirs mus iš kitų miestų. Tai puikus šiuolaikinio meno pavyzdys. O šiuolaikinis menas puikiai dera prie didmiesčio. Jis yra šalia, jis neįkyrus, tu jį matai, galiausiai prie jo pripranti ir, jei jis dingsta, tau jo trūksta. Toks ilgainiui vilniečiui bus „Žiogas“, - įsitikinęs meno mecenatas Vilmantas Marcinkonis.

Ne mums, žinoma, spręsti, kas dera prie didmiesčio ir kas yra šiuolaikinis menas. Mes tik dovanas priimam, o tuo tarpu menininkas-meistras ir meno-mylėtojas įsismagino ir jau viešai meiliai pokštauja-šmaikštauja "Žiogo" tema:

„Be to, jis taip pat staiga sugeba ir dingti. V. Marcinkoniui siūliau papokštauti – kurią naktį nuskraidinti Žiogą ant kito namo sienos. Tada vilniečiams tikrai atrodys, kad jie turi savo miesto skraidantį Žiogą“, – šypsosi menininkas.

Menininkas šypsosi, Marcinkonis šypsosi, o ką mums daryti? Panašu, kad kitų naujųjų metų karnavalui teks ruošti tokias va kaukes -

dienos citata be komentarų

Pasak menotyrininkės Lados Jurgutės, “…sunku pasakyti, kuris terminas tiksliau apibrėžia Artūro Daunoto tapybą. Fikcijomis ir metaforomis persmelktas maginis realizmas? O gal galime kalbėti apie pasąmonės gelmes atveriantį siurrealizmą? Mistika ir gąsdinančiais įvaizdžiais prisodrintą gotikinę tapybą? ...Kiekvienas paveikslas – vis kitas pasakojimas. Žvelgiame į juos norėdami suprasti siūlomas kalbos taisykles, perskaityti tekstą ir pagaliau atskleisti slaptąsias dailininko mintis. Tačiau, paradoksas – šiuose paveiksluose mes tarsi veidrodyje pamatome tik savo paties atvaizdą, perskaitome tik savo paties mintis.”

denos citata be komentarų

„Tai yra fluxus pasityčiojimo pavyzdys, kažkoks „abra kadarba“! Gal tai paminklas girtam santechnikui ar fekalijų pašalinimo vamzdžiui?“, - ketvirtadienį savivaldybės Kolegijos posėdyje piktinosi frakcijos „Diktatūra ir aklumas“ seniūnas Kęstutis Brazdžionis.

rožės sukelia haliucinacijas

Sakralioji bohemarojaus forma būdinga vyresniosios kartos pacientams. Dvasingumo paieškos gamtoje jau tapo taisykle, bet kalbėjimasis su augalais jau įspėja apie bohemarojaus komplikacijas. Apsišlapelių muziejuje gerai žinoma terapinės akvarelės liejėja Sofa Rūkevičiūtė iškabino savo šventu vandeniu atskiestas akvareles, pavadindama parodą "Paplepėkim su rožytėm". Rožėje pacientė ieško paslapčių, stebuklų ir dvasingumo:

„Rožė autorės kūryboje yra ypatinga galia. Ši metafora kalba apie visai kitas erdves ir kitus pasaulius, tačiau nenutrūkstančiame sąryšyje su gamta“, sako menotyrininkė O. Sašasynaitė.

Parodoje eksponuojamuose paveiksluose sakrališkumas perteikiamas ne tik per religinius motyvus. Žvelgdami į dailininkės nutapytas gėles, gamtos peizažus galime pajusti skambų džiaugsmą ir šviesios minties skrydį. Vidiniam susitelkimui nuteikiantys darbai pilni tikėjimo ir besąlyginės meilės. „Sakralinė tematika padeda atskleisti „nesaloninį“ grožį, ieškoti dvasingumo atspindžių“, sako darbų autorė. Tiek gamtos interpretacijos, tiek religiniai motyvai Sofos Rūkevičiūtės kūryboje, iš tiesų, liudija mums apie giliai puoselėjamas dailininkės krikščioniškas vertybes."

Kaikurių augalų vartojimas sukelia panašias haliucinacijas, tačiau jų metu sukurtų ekspresijų niekas į muziejus nepriima. Kaip ir terapinių darbelių. Gal per daug "saloniniai"? Teks pasiūlyt idėją komercinėms galerijoms.

lai trykšta laimės fontanai...

Jauna vandens menininkė Akva Purslauskytė mano suradusi būdą padaryti vilniečius laimingesnius. Anot jos, tam reikia įrengti mieste kuo daugiau viešųjų fontanų ir paraginti sostinės gyventojus praleisti juose kuo daugiau laiko. Menininkė taip pat užsiminė, kad kitas jos projektas tikriausiai remsis romantiška Ichtiandro istorija.

"„Ko trūksta, kad fontanai atgimtų? Minimalių investicijų į fontanų renovavimą, nedidelio padrąsinimo iš savivaldybės, miestiečių fantazijos ir iniciatyvos“, – klausia ir atsako A. Purslauskytė.

Kiekvienas gyventojas gali pakeisti miesto viešosios erdvės kultūrą – kai tai suvoksime, turėsime mielesnį Vilnių.

A. Purslauskytė mano, kad grožis nėra vienintelė fontanų paskirtis. Karštą dieną dažnai pamatysime ne vieną pilietį, gaivumo ieškantį būtent viešajame fontane.

„Nė vienos tradicijos ar prietaro neturi mūsų miesto viešieji vandens telkiniai“, – atsidūsta A. Purslauskytė.

Vilnius turi nuostabių mistika dvelkiančių ir tradicijomis nusagstytų vietų, kaip antai stebuklinga plytelė Katedros aikštėje, obuoliukas S. Moniuškos skverelyje ar daktarui Aibolitui skirta skulptūra.

A. Purslauskytė viliasi, kad porelė jaunų žmonių, susitikusi tradicinėje įsimylėjėlių pasimatymo vietoje šalia S. Moniuškos skverelio obuoliuko ir pasibučiavusi ten pat esančiame fontanėlyje, niekada neišsiskirs.

Melomanas, užsukęs prie Operos fontano, sutiktų bendraminčių kompaniją. Krepšinio sirgaliai galėtų šokti Vokiečių gatvės fontane. Smagu būtų ne tik jiems, bet ir praeiviams."

Futuristiškai nusiteikusi menininkė pridūrė, jog ateities nuojautos jai sako, kad 2009 m., kai Vilniuje karaliaus kultūra, kiekvienas kultūringas vilnietis turės savo asmeninį fontaną.

dienos citata be komentarų

"Kūriniuose kuriamas paslaptingas pasaulis. Paveikslą autorė siekia perteikti kaip ribų neturintį mikrokosmosą, mėginama pakilti virš kasdienybės realijų ir pamatyti amžinąsias vertybes."