kai draugai nepalieka ramybėje

Protingesni kultūros vekėjai, vengdami vis labiau siautėjančios napoleoninio bohemarojaus epidemijos, išsikėlė gyventi į provinciją. Bet ir čia užkratas juos pasiekė per nepamainomus draugus-galeristus-aferistus ir jų naujas "grand" idėjas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui atšvęsti. Naudodamasis psichologinėmis menininko gniuždymo taisyklių vingrybėmis, vienas iš jo "draugų" palaužė trapią Arūno Šaukios dvasią:

"Kaltininkas yra ponas M. Garmoška. Kokius penkerius metus jis mane kankino, vis ragino: „Padaryk Tūkstantmečiui, didelį..." Visaip bardavo mane, sakydavo: "Koks tu menininkas..." Įmetė mano galvon tokią idėją ir ji ten pradėjo veikti."

Nekalbusis Arūnas Šaukia, prispaustas nuožmaus draugo Mundės Garmoškos, nutapė gigantišką drobę, kurios dalis pasiryžo suskaičiuoti ištikima dailės puoselėtoja Ramunė Trachlevičiūtė:

"Dailėtyrininkė Ramunė Trachlevičiūtė suskaičiavo devynias jo dalis ir net 36 kampus. Drobės centre kūrėjas pavaizdavo iš smulkių figūrėlių pastatytus rūmus, savitą tautos bendrabūvio provaizdį."

Kitaip nei jo kolegoms mieste, Arūnui napoleoninis bohemarojus įgavo religinę-sakralinę formą, kuri verčia autorių įsivaziduoti save kaip tautos nuodėmių atpirkėją ar tiesiog lietuvių širdims artimą rūpintojėlį: "Nupaišė ir save – „smūtną“, tikrąja to žodžio prasme, sielvarto graužiamą ir tautos veikėjų apsuptą rūpintojėlį."

Pavojingiausia yra tai, jog Šaukia neseniai tapo profesionaliu hakeriu ir gali savo rūpintojelio vaidmeniu įtikinti visą plačią tinklo bendruomenę. Baigęs informatikos kursus pas savo vaikus, Šaukia laisvalaikiu kuria dar ir fotokoliažus:

"Autorius prisipažino, kad dar prieš porą metų nemokėjo nė kompiuterio įjungti. O štai šiandien parodoje – tikra skaitmeninė meistrystė!"

Net ir tūkstančiui metų praėjus Lietuva vis dar yra stebuklų šalis...