kultūrinis gyvenimas tęsiasi ir krizės laikais

Kol viskam jautrūs sabotažnikai atostogavo ir išgyveno pasaulines bei asmenines krizes, niekada nemiegančiame Vilniuje, kaip visada, vyko daug įdomių, skandalingų ir sensacingų dalykų. Todėl po ilgokos pertraukos šis trečiadienis skiriamas lengvam retrospektyviniam sabotažui.

Sabotažniks don't give up!

Visų pirma, visiems nepatogus menininkas Klynas Cicinas, kaip išsiaiškino smalsi žurnalistė Taifūnė Jeblonskienė, nustojo lankytis vernisažuose. Tačiau, pasirodo, šiuolaikiškumo esmę jis atrado visai kitur:

- Klynai, kas atsitiko, kad nebematau jūsų vernisažuose?

- Mieliau pasirenku nuošalų Domininkonų gatvės antikvariatą ir pasimėgauju ikonomis. Jose randu visą šiuolaikiškumo esmę. Kaip ir Bacho muzikoje.

Argumentacija graži, tačiau kita K. Cicino replika verčia abejoti jo nuoširdumu. Panašu, kad nepatogus menininkas paprasčiausiai baiminasi dėl savo gyvybės.

- Toks senovinis, archaiškas, bet nesilankote net VMC (Vakarykščio meno centre)...

- 95 procentai visuomenės nesupranta, kas yra tas vakarykštis menas. Jis tapęs verslo dalimi, juo manipuliuojama. Sakysim, skiriami beprotiški pinigai dideliam medžiui, neva suvienysiančiam tautą. Viena vertus, merkantiliškas menininkų cinizmas, kita vertus – rėmėjų nekompetencija, patiklumas. Pagarba kultūrai, tradicijai jau sudaro tam tikrą kultūros foną. Gi vakarykščiai menininkai viską linkę apibūdinti iš "š" raidės. Ir tas baisus susipriešinimas! VMC menininkas mielai nužudytų Amžinųjų dailininkų sąjungos narį - ir atvirkščiai.

Kai vernisažuose lankytis taip pavojinga, tenka slapstytis virtualioje erdvėje (visai kaip sabotažnikams).

- Ar nebijote, kad pedagogika nustelbs kūrybą?

- Jei turite galvoje parodas, tai man jų nereikia. Jos visada būdavo nuostolingos. Kas nori, mane susiranda per internetą. Neseniai vieną paveikslą nusipirko advokatas iš Niujorko.

(Neoficialiais duomenimis, paveiksle buvo pavaizduota VMC ir ADS menininkų dvikova).



O labiausiai mūsų tikėjimą gyvenimu ir žmonėmis šią nelengvą gadynę palaiko senas pažįstamas Strašila Pabrade. Visada žinojome, kad tai neįtikėtinai plačių pažiūrų ir užmojų žmogus, bet Strašila nebūtų Strašila, jei nesugebėtų mūsų nustebinti vis naujomis drąsiomis idėjomis. Kol pas Babilono vergus kaupėsi tik beviltiški įsiskolinimai bankams, Strašilos vigvame prisikaupė devynios galybės visomis vaivorykštės spalvomis akį džiūginančių audinių. Ilgai nesvarstęs, Strašila nusprendė paįvairinti savo ir taip margą gyvenimą išmokdamas antikrizinio siuvimo meno.

„Labai noriu išmokti siūti profesionaliai. Šiokius tokius pradmenis turiu – moku pasisiūti kelnes ir su senovine močiutės man palikta mechanine siuvimo mašina, tačiau žinau, kad turint elektrinę, atsiveria visai kitos galimybės“, - ateities planais dalijosi Strašila.

„Jau susirašiau su žmonėmis, kurie pažadėjo ne tik paskolinti elektrinę siuvimo mašiną, bet ir truputėlį pamokyti kaip su ja elgtis. Man labai įdomūs visokie išsiuvinėjimai, noriu pasižiūrėti, kokios jos galimybės ir tuomet nuspręsiu, ką siūti“, - tęsė jis.

Strašila truputį kuklinasi. Juk mes žinome, kad jis jau seniai nusprendė, ką reikia siūti tokiais apokaliptiniais laikais. Tikimės, kad jis nesupyks, jei išduosime paslaptį: drąsusis Siono karys ketina pasiūti milžinišką visos Lietuvos dydžio Etiopijos vėliavą, kuri uždengs mūsų vargo apimtą šalį nuo krizių, Putino raketų komplekso „Pystkander“ ir kitų Babilono siunčiamų negandų.



Deja, ne visos meniškos sielos yra tokios šviesios ir pilnos optimizmo krizės akivaizdoje. Krizė paveikė juos taip, kad tapo jiems totali ir visa apimanti. Kitaip tariant, totali krizė. Jai pasidavė ir garsusis žmogus-dzeusas Soliaris Whitey-Koonsas. Tačiau graudžiuose menininko žodžiuose slypi užuomina, kad ir krizė gali būti savotiškai maloni ir įtraukianti.

„Kūryba pati yra krizė. Kaip liga. Iš jos nuolat tenka kaip nors krapštytis. Bet kai tik atslūgsta, pasiilgsti, vėl norisi atgal.“

Perskaičius šią sentenciją, norisi ir mums dekadentiškai mėgautis krizės būsena ir atrasti džiaugsmą amžinoj kančioj...



Angeliško meno kūrėjui Slaidui Romaškai, priešingai, rūpi labai žemiški - galima sakyti, ūkiški - krizės aspektai. Ką daryti su gausiu rudens derliumi, kai niekas nieko neperka? Kur dėti penkis tūkstančius šešių skirtingų atspalvių obuolių, kai jau ir jų pačių iki soties prisivalgei, ir obuolių vyno prisigėrei, ir visus kaimynus bei kolegas menininkus pavaišinai? Teisingai, reikia iš jų kurti skulptūrą, perteikiančią sostinės Senamiesčio vaizdus. Taip ir miestelėnams bus džiaugsmas, ir obuoliai be reikalo nesupus. Aišku, kūrybinės medžiagos pasirinkimas sąlygotas ne tik praktinių sumetimų - kaip ir reikėtų tikėtis, svarbiausias tokio novatoriško meninio sprendimo faktorius yra didžiulis ir vis dar tinkamai neatskleistas obuolių simbolinis krūvis.

„Obuolius kaip pagrindinę medžiagą pasirinkau kaip viso ko pradą, nes būtent nuo jų prasidėjo mūsų gyvenimas bei tai yra puiki medžiaga kūrimui, tikras gyvybės simbolis“, – sako S. Romaška.



O šviežiausia naujiena kartu yra ir pati džiugiausia. Ji skiriama visiems bjauraus meno gerbėjams ir postmoderniems skeptikams, atkakliai abejojantiems, kad kultūra ir grožis neturi nieko bendro. Gerai, kad į „Vilniaus - Europos chaltūros sostinės“ biurą tokių nepriima - tik todėl galime džiaugtis, kad apie mūsų artėjančią didžiąją kultūros šventę visoms pasaulio gražuolėms praneš žavioji Lietuvos misė Emanuelė Matracanaitė. Mat į vienoje Afrikos respublikoje rengiamą konkursą “Pasaulio misė 2008” išvykstanti kultūringa gražuolė vežasi ne tik “Lietuvos misės 2008”, bet ir „Vilniaus – Europos chaltūros sostinės 2009“ ambasadorės titulą.

Nežinau, kaip į tokią neįprastą Vilniaus garsinimo strategiją reaguos konservatyvūs kultūros puristai, bet man ji labai patinka. Kuo daugiau pasaulinio lygio misių kitais metais apsilankys mūsų šurmuliuojančioje sostinėje, tuo geriau. Susitiksime Vilniaus naktiniuose klubuose!