"tulpėse & drožlėse" - poezijos ruduo kitame laike

"Tulpės & drožlės" surengė pirmąjį poezijos rudenį ateities laike. Šį kartą galerijoje savo sielos gelmių posmus dėlios Jozefas Karablys. Nepabūgęs autorinių teisių inspektorių Karablys nusprendė pasinaudoti savo tėvo, irgi Jozefo Karablio, talentu ir išeksponavo šeimos albumą. Šitap Karablys kažkodėl tikėjosi paskraidinti žiūrovus laike, todėl parodą siūlyčiau pervadinti "Kosminė Karablio Odisėja". Galerijos atstovai guodžiasi mintimi, kad jei sūnus fotografo talento ir neturi, tai bent jau išgelbėjo tėvo juosteles nuo laiko kandžių:

"Jozefas Karablys prisipažįsta, kad ne jis yra šių fotografijų autorius. Tačiau jis išgelbėjo nuotraukų negatyvus nuo sunaikinimo ir atrinko vaizdus parodai. Fotografijas padarė Jozefo tėvas – irgi Jozefas Karablys. Dabar turbūt būtų teisinga abu šiuos žmones laikyti lygiaverčiais autoriais, besidalijančiais vienu vardu ir viena paroda. O kaipgi su žiūrovu? Žiūrovas keistai susipainioja skirtingose laiko zonose, kai bando suprasti, kur "įvyksta" fotografija - praeityje ar ateityje? Tampa sunku žengti žingsnį atgal ir pamatyti tai, kas iš tiesų pavaizduota fotografijų paviršiuose. Tačiau niekas nėra paslėpta. Visi vaizdai nemeluodami rodo praeitį - tik kiekvieną kartą vos kitaip, nelygu kur ir kada yra tavo dabartis."

Jei paroda bus pervadinta mano pasiūlytu pavadinimu, tuomet iškils pavojus, jog paslėpto poetinio talento bohemarojaus atmaina pasklis visame kosmose. Gresia tikra katastrofa...

Bet Jozefas Karablys į visas problemas turi provincijos poezijos pavasario maniera sukurtą atsakymą:

"Nedaug ką čia suprasi įsigilinęs į vaizdą
Tai tik fragmentai fragmente
Beprasmiškai sulįs į vieną laiką
Kad vėl gyventų kitame laike"

Nedaug mes ten suprasim... Bet galbūt "kitame laike" bus išrastas antibiotikas šiai bohemarojaus atmainai?

dienos citata be komentarų 2

Kadangi rudenėjant padidėja sostinės kultūrinis aktyvumas, o kartu su juo ir bohemarojaus epidemijos tikimybė, nesusilaikiau nuo jau antros nekomentuojamos citatos šiandien:

"Beje, knygyno „Epileptika“ direktorė Epileptika Lubavičienė tarp šiuolaikiškiausių poetų ir eksperimentatorių išsirinko ir savo favoritą.

Juo tapo varžytuvių dalyvis Adiktas Paraševičius. Jį E. Lubavičienė apdovanojo... maistu. Matyt, suprato, kad tūlo literato kišenėse vėjai tešvilpauja, tad raugintas agurkėlis tikrai pravers labiau nei šimtoji enciklopedija į lentyną."

dienos citata be komentarų

„Kiekvienais metais iškyla klausimas, kaip dar nustebinti išrankius vilniečius. Džiaugiuosi, kad mums ir šiemet pavyko. Ne paslaptis, kad geri kolektyvai brangiai kainuoja, o nemokami renginiai neleidžia pakviesti tokių žvaigždžių kaip Matrona.

Bet mums pavyko pakviesti ne žemesnio lygio, tačiau galbūt ne tokius brangius kolektyvus. Ir mes džiaugiamės, kad galėsime šėlti Katedros aikštėje bei sudrebinti Vilnių šiais pasirodymais“, – sakė „Vilniaus bakchanalijų“ vadovas Egidijus Merkutis.

ne dievai puodus lipdo

Siekdami ištrūkti iš plėšrių meno kritikų jiems primetamo kūrybinio scenarijaus ir tapti tikrais escape artists (menininkais pabėgėliais), konceptualių ornitologų porelė Mindaugas ir Nomada Klebonai, paklausę savo vidinio balso, pabėgo iš fliuksuojančios sostinės į ramų ir meno medžiagiškumu dar šventai tikintį pajūrį. Čia jie, pavargę nuo šiuolaikinio meno nematerialumo, atsidavė kurortiniams amatams, pamiršę apie laiką. Iki soties prisivalgę pagal Pegės Gugenhaim receptą išvirtų koldūnų, MK ir NK lipdo puodus, kuriuos rodys Saliamono Gugenhaimo konceptualios keramikos krautuvėlėje.

"Kaip suprantu Klaipėdoje su Gugenhaimo puodais užsibuvote ilgokai...

MK. Tie puodai taip greitai nelipdomi. Vis tik tai – architektūros dirbtuvės, kuriose dirbame su keramika.

NK. O ir pats procesas nebuvo tiesiog kažkokios išankstinės idėjos įgyvendinimas. Studijavom Haha Zadid, Libensgoldo ir Fuckso pasiūlymus ir „brainstorminom“ visi kartu su projekto dalyviais.

MK. Šio projekto tikslas nėra pats objektas. Nors mes ir lipdome puodus, bet šio proceso tikslas yra apmąstyti formą ir pranešimą. Puodas, kaip ir pastatas yra tam tikros ideologijos talpykla, dėl to reikia daug diskutuoti, aiškintis su grupės dalyviais, išlaisvinti savo “puodynes” ir tuo pačiu puodus iš ideologijos suvaržymų. Kai nuo puodų nuimsime formas – juos industriniu būdu gaminsime „Jiezaus“ fabrike.

Bene atidarysite naują gamybos liniją?

NK. Na nebent elitinę (juokiasi)... Geriausiu atveju pagaminsime keliasdešimt vienetų. Norim padaryti maksimaliai ambicingą puodą, bet tai riboja degimo technologijos."

Štai kaip atrodo iš ideologijos suvaržymų išlaisvintos "puodynės":

virtualus kritinis dizainerių show

Visapussiai multi-pulti talentingi dizaineriai nusprendė apimti naujas kūrybines erdves: BLOG'o skonio parodines apžvalgas. Čia aiškiai pasireiškia Šizofreninis bohemarojus - suskaidyta asmenybė ir tikėjimas visagaliu talentu.

Sudėtinga intelektualine kalba jie griežtai apibrėžia kolegoms ir visiems dizainerių patarimų klausantiems, kas yra kas šiuolaikiniame mene mūsų provincijoje:

tryliktas penktadienis - bloga diena būti menininku...

2008-06-14 10:17

Vakar mokytojų namų kiemelyje vyko senjorų dainų šventė. O mes, nekreipdami dėmesio į šį sukrečiantį faktą nuėjome į Vartų galerijoje vykstančia paroda "Patriotai". Paroda, be abejo - visiškas šūdas. Apskritai, net ne šūdas, o visiškas bet kas.

Niekas.

Šiukšlės.

Pacituosiu: ["menininko" vardas iškirptas, kad nereklamuot šūdo] iš senų autentiškų medžiagų sukurtais natiurmortais-daiktais lyg per miglą leidžia prisiliesti prie patitos meditacijos plenere lietuviškoje provincijoje.

Iliustracijas pridedu:



Na kaip, jaučiat prisilietimą prie didžiojo menininko meditacijos? Čia, sumažintos jos dar pusė B, bet patikėkit, natūroje atrodo labai nykiai.

Kito šiukšlių menininko darbą šiek tiek patiuninau coffee-inn puodeliu, nes who cares, anyway ;)



Paroda, žinoma, buvo visiškai tuščia.



Tada buvome Pamėnkalnio galerijoje. Ten eksponuojami kelių merginų tapybos darbai. Visi darbai, žinoma, liūdni, negražūs, neįdomūs ir depresovi. Juodų makaliūzių autorės akivaizdžiai yra visiškai be idėjų ir tinginčios daryti kokius nors ieškojimus. Komerciškai, manau, tai yra visiškas fiasko, nebent darbus norėtų įsigyti koks nors pokominis-priešsuisaidinis milijonierius ;)

Galerija, taip pat visiškai tuščia.



Na, o vakare nuėjome į ŠMC, kur buvo ["menininko" vardas iškirptas, kad nereklamuot šūdo] parodos atidarymas. Tai, kas ten buvo demonstruojama, buvo ne menas, o vėlgi - bet kas. Iliustracijų nepridedu, nes whatever.

Pabaigai, kad nenusidepresuot totaliai, pridedu keletą iliustraciją iš vaikų parodos. Really, very nice and good. Enjoy!



Išsiilgusiems tikro meno ir neištrūkstantiems iš dulkėtų Vilniaus labirintų galiu parekomenduoti pabrausinti po meno aukcionų websaitus - ten galima rasti super dalykų.

Pakomentuokit ką nors, įdomu būtų gauti kokį nors feedbacką. Ypač vertinsiu neįvertintų šūdmenininkų komentarus ;)

Sėkmės!"

Įspūdinga parodų apžvalga turėtų išeiti iš virtualios erdvės ir gulti ant popieriaus knygoje storais viršeliais ir blizgančiu popieriumi, kuri vadintųsi "Meno smūgis" ar "Dailės dūris".

Naujoji dizainerių-intelektualų-menotyrininkų-bloggerių karta stipriai prisideda prie lietuviškos cha(ku)ltūros lygio kilimo.

Sėkmės!

kada kūrėjui laikas mirti?

Egzistencinėmis temomis kalbėti vengiantiems (lyg jie būtų amžinai jauni ir nemirtingi!) jauniesiems menininkams akis atverti galėtų žinomas archajinio modernizmo veteranas ir post-sutartinių meistras kompozitorius Bronislaw Kutawicz. Šis kūrėjas ne tik nebijo mirties, bet ir tiksliai žino, kada dera pasitraukti iš šio kūrybinių kančių kupino mirtingųjų pasaulio. Pabaigęs milžinišką sceninį kūrinį pagal tautinės literatūros monumentą - K. Donelaičio „Metus“ (apie šį didį rašytoją prisipažino galvojęs ištisus 30 savo gyvenimo metų), jis papasakojo apie labai netolimos ateities planus išsamiame ir rudens ilgesio persmelktame interviu, išspausdintame kultūrinės kulinarijos mėnraštyje „Kultūros smuklės“.

"Kam dar iš lietuvių literatūros simpatizuojate, kokių kūrinių galime tikėtis?

Turbūt nebebus kada. Ateina laikas - reikia mirti, nors planų esama labai didelių... Dabar „Raudos“ festivaliui rašau kūrinį „Ten, bet ne atgal“ aštuonioms violončelėms, jis bus dešimties minučių trukmės. Turiu užsakymą parašyti muziką danų režisieriaus Drejerio nebyliojo kino filmui „Žana d'Ark“.

Filmas kraupus, pastatytas 1927 m. Jį norima perkelti į operos teatrą su gyvu orkestru, scenoje tai truks pusantros valandos. Po šito kūrinio neberašysiu nieko. Pasižiūrėjęs jį, supratau - tai genialus filmas, geniali turi būti ir muzika. Jei pavyks, galėsiu ramiai numirti."

Tačiau B. Kutawicz ne visąlaik yra toks šaltakraujiškas ir ramus mirties akivaizdoje. Akivaizdu, kad jam būtų nemalonu, jei koks išprotėjęs fliuksistas (pavyzdžiui, Teisutis Grybaliūnas ar senasis išdykėlis Witoldas Landsknechtas) imtų badyti jo lavoną peiliu.

"Kaip Jūs vertinate fluxus?

Netikiu šituo menu, nesuprantu jo, gal, jeigu įsigilinčiau... Tarkime, atsigulsiu ir iškelsiu basas kojas - ar čia bus fluxus? Kam to reikia? Nesuprantu šito meno tikslo. Man atrodo, čia juokų darbas.

Yra tokių akcijų, sakykim, - sudaužo scenoje fortepijoną. Witoldas Landsknechtas sakydavo: oi kaip gražu, tas instrumentas jau atitarnavęs, tegu ir miršta scenoje. O man tai kraupu, lygiai tas pats, kaip lavoną peiliu badyti. Na, argi ne?"

Ir tikrai, argi ne?

dienos citata be komentarų

Fotomenininku savęs nelaikantis Kastytis Stoškė:

"Vilniaus senamiestis pastaraisiais metais šitaip smarkiai pasikeitė, kad sunku jame ką nors romantiška ir įdomaus atrasti.

Viskas dabar nudailinta."

dienos citata be komentarų

"Jo tapyba labai jausminga. Gal kiek dekoratyvi, darbai primena iliustracijas...“ - sakė O. Tarčianovas

po San Francisko ir indenų miestelio trys draugai Amerikoje rado savo kūrybinį "Kelią"

Girdėjau protingi žmonės sakė, kad Lietuvos menas nuo pasaulio atsilieka maždaug 30-40 metų. Teisybę sakė, pasirodo. Trys Tėvynės menininkai pagaliau atrado Jack Kerouac kūrybą... Tuo labai džiaugėsi ir sensacingą atradimą būnant Amerikoje aprašė ištikima trijulės groupie Sausra Pakankamienė internetiniame portale "Kamalduliai". Pakalbinusi jauniausią pasaulio bytniką Škvalą Grožį, ji išpešė nepakeičiamą infromaciją mūsų saugumiečiams: "Labai graži Amerikos gamta ir įdomūs miestai. Per vieną viešnagę šios šalies neįmanoma pažinti", - teigė pašnekovas.

Landžioji kelionės metraštininkė iš sielos gelmių ištraukė Škvalo intymiąsas paslaptis:

"Įgyvendinau seną svajonę. Dar nuo paauglystės, kai skaičiau Jacko Kerouaco "Kelyje", norėjau palakstyti Amerikos keliais. Ši idėja ilgai tūnojo galvoje, - pasakojo tapytojas. - Vežėmės ir knygą "Kelyje", o pakeliui ją cituodavome. Su ta knyga keldavomės ir guldavome. Kai lankėmės San Franciske, mus nuvedė į kavinę, kurioje pirmą kartą buvo skaitomas J. Kerouaco romanas."

Nekyla abejonių, kad kompanijai pasisvečiavus buvusioje hipių judėjimo mekoje San Franciske, Amerikos gamta tapo mistiškai artima menininko sielai. Sausra Pakankamienė vos spėjo užrašinėti kūrėjo pasąmonės srautus:

"Mistinis dalykas - važiuodamas Amerikos keliais Š. Grožis regėjo vaizdų, panašių į paveikslus, kuriuos jis nutapė Lietuvoje. - rašo Sausra. "Mano darbų ciklas "Toliai" labai siejasi su peizažais, vėliau matytais JAV", - stebėjosi menininkas."

O kaip laisvosios menininkų sielos be indėnų išminties...:

"Kai lankėmės indėnų kaimelyje, vėjas į akis pripūtė žiedadulkių. Nieko nebemačiau. Važiavome į Las Vegasą vaistų, - prisiminė Š. Grožis. - Tai buvo vienintelis nemalonus dalykas. Per ilgą kelionę mūsų nė karto nesustabdė policija. Automobilis irgi nė sykio nesugedo."

Amerikos apakinto menininko ir jo kompanijos nuotykius Sausra Pakankamienė aprašė taip išsamiai ir jausmingai, kad teko apsiriboti tik keliomis įspūdingiausiomis patirtimis.

Kol policija nepastebėjo, Laisvoji Amerikos dvasia vis dar neša juos visus "Kelyje"...

kai homo sapiens atranda savy homo ludens...

Ne kiekvienas suaugėlis savyje išsaugo vaiką. Lygiai taip pat ne kiekvienas homo sapiens geba eliminuoti iš savęs homo erectus elementą ir atrasti savy slypintį raudonskruostį ir nekaltai nešvankų homo ludens. (F)liuksiškam grafikui (sic(k)!) Teisučiui Grybaliūnui tai pavyko - tą gali paliudyti savaitraščio „Pietų Ariogala“ popdailės apžvalgininkė Ineta Poplavskaitė:

„Nagrinėjant T. Grybaliūno kūrybą žaidimo aspektu, menininko santykį su šiuo reiškiniu norisi nusakyti taip: homo sapiens, atradęs savy homo ludens. Šis savotiškas susidvejinimas itin ryškus pjaustiniuose, vienoje įdomiausių dailininko kūrybos sričių. Čia homo sapiens meniniame procese atsakingas už grafiškas, preciziškai išpjautas linijas ir jas suvaldančią sumanią kompoziciją. T. Grybaliūno – grafiko – prigimtis aiškiai prabyla linijų kuriamais ritmais (spalvos tokiais atvejais tampa pagalbine priemone), išradingais spalvas disciplinuojančiais objektų ir jų dalių kontūrais bei objekto kaip ištisinio kontūro traktuote. Šis atvejis įdomus tuo, kad čia kontūrinė linija, būdama nevienodo charakterio (vienur storesnė, kitur laibesnė), kuria veik trimačio objekto įspūdį.

Kai kruopštus suaugėlis nupaišo kontūrus, vaikas gali pradėti spalvinti, t. y. žaisti. Homo ludens pasireiškimo teritorija – koloritas. Adolfas Petruškevičius yra rašęs, kad spalvos – benamės. Kartais pagalvoju, kad visgi jos turi namus – gyvena grafiko (sic!) T. Grybaliūno pjaustiniuose. Gyvena sau grynų spalvų dėmių pavidalais, pasteliniais tonais, koegzistuoja viena su kita komplementiniais deriniais. Žaidimo aspektas kolorite regimas turint omeny ne tik vizualų margumą, bet ir spalvos „užfiksavimo“ būdus. Menininkas pjaustinio paviršių ne užtapo, o nuspalvina. Šis veiksmas kaip tik ir priklauso vaikiško žaidimo plotmei.

Dar vienas charakteringas pjaustinių bruožas – marginalių temų sureikšminimas (žaidimo objektais tampa buitiškosios rutinos elementai). Šis dėmuo artina pjaustinius prie poparto temų šaltinio: vartojimo objektai, moters lytiškumas, kasdieniai fetišai. Išvardyti motyvai yra aiškiai vizualiai atpažįstami. Nemažą dalį pjaustinių sudaro kūriniai, kurių motyvams būdinga balansuoti tarp abstrakcijos ir konkretaus vaizdo. Čia reikalą turime su formų supaprastinimu ir vaikišku jų traktavimu – laisvu jungimu tarpusavy.

Be kita ko, pjaustiniai pasižymi taktiliškumu ir konstrukciškumu. Šį bruožą itin aiškiai liudija iš spalvotų medžio gabalėlių sudėlioti trimačiai skulptūriniai objektai. Konstravimo principu jie primena vaikų mėgstamas dėliones. Iš to tiesioginio santykio su medžiaga kyla ir taktiliškumo požymis (jis yra stebėtojo sąmonės sumodeliuota reikiamybė) – žvelgiant tiek į trimačius objektus, tiek į nelygų, sluoksniuotą plokščio pjaustinio paviršių norisi jį paliesti, pačiupinėti, išardyti, perkonstruoti. Tai yra veik pagrindinė žaidimo sąlyga ir priežastis – liesti, čiuopti ir taip tiesiogiai susipažinti su aplinka.“

Šiek tiek liūdina tai, kad pati fliuksuojančio T. Grybaliūno kūrybos vaisius apdainavusi autorė akivaizdžiai dar neatrado savyje (ar bent jau savo žodyne) to liečiančio ir čiuopiančio ludenso, vietoj to užversdama skaitytoją painių lingvistinių konstrukcijų ir koncepcijų lavina. O juk egzistuoja senos ir puikios T. Grybaliūno kūrybos apdainavimo tradicijos. Štai kaip neatmenamais laikais apie tą patį šėlmišką kūrėją rašė chemiko žodynui antipatiją jaučianti ir tekstinio žaidybiškumo nevengianti konkūruojančio savaitraščio „Penkiolika meno minučių“ siela Monika X:

„Grybaliūno paroda-instaliacija paima tave įkaitu. Dar nespėjus nueiti iki salės pabaigos, nuo taškų ima gelti akis, lyg prisikišęs artyn būtum žiūrėjęs televizorių gerą pusvalandį. Nors kūriniai tavo atžvilgiu dominuoja, kūryba nėra macho tipo. Čia nėra nei fališko centro, nei beikoniškai darkomų moters kūnų. Visi pavidalai (nuogalių, vadų ar sportininkų) vienodai reikšmingi ir nereikšmingi. Galbūt vieną ar kitą kompozicija labiau išryškina, bet jų svarba yra lygi šiek tiek didesniam vandens purslui bendroje tėkmėje. Srautiškai vaizdų tvarkai antrina nutekėjusios dažų dėmės. Jos šiek tiek pridengia nuodingą taškų agresiją. Spalva užpildyti ploteliai veikia kaip mažytės gelbėjimosi salelės.

T. Grybaliūnas yra iš tų menininkų, kurie geba keistis išlikdami iškart atpažįstamais. Koliažinės dėžutės, spalvotos skulptūros, šilkografijos ar iš fluxus tradicijos išplaukiantys kūriniai – visi labai skirtingi ir beveik visuomet veikiantys srauto principu. Paskutiniai darbai, atlikti tapant akrilu ant drobės, nėra naujas menininko kūrybos posūkis, mes jų matėme ir šiek tiek anksčiau. Šioje parodoje regimas radikalus pastaruoju metu plėtojamos temos išsišakojimas. Geriausiai tiktų palyginimas su pavasarine metafora – „sprogstantys pumpurai“, ypač jei įsivaizduosime juos nufilmuotus ir rodomus daug kartų pagreitintai. [...] Paroda – viena iš tų, kurias geriausia patirti savo kailiu, nes pasakoti yra taip pat beviltiška, kaip apibūdinti maudynes sraunioj upėj pasitelkus chemiko žodyną.“

intymūs santykiai su gamta baigėsi tragedija

Santykiauti su gamta reikia apdairiai ir atsakingai. Besaikis jos vartojimas (pasirodo!) gali tapti viena iš bohemarojaus išsivystymo priežasčių. Pastebėta, jog didesnį polinkį į šios patologijos išsivystymą turi kituose žemynuose gyvenantys lietuvių kilmės kūrėjai, dar neįgavę imuniteto rūtelėms, berželiams bei "švelniai virpančiam vandens paviršiui".

Viena tokia pacientė Dina Budginas neseniai atidarė savo ligos metu sukurtų jautrių darbų parodą "Išėjusiems negrįžti" "Bromos" galerijoje, kuri garsėja meile amžinų Lietuvos dailininkų sąjungos jubilijatams. Ilgai parodinėje erdvėje išbuvęs meno mylėtojas Romka Aleknavič užsikrėtė siūbuojančiais medžiais ir figūromis tamsoje. Kultūriniame savaitraštyje "Poezija ir tapyba" jis nepagailėjo pirštų išbarškinti įspūdingą daugiavaikės tapytojos biografiją:

"Būdama ketverių metukų, griaudėjant kanonadoms, 1944 m. su šeima ji pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o po šešerių metų emigravo į Ameriką.

Nuo pat vaikystės D. Budginas didžiausią įspūdį darė gamtos gyvybinga žaluma, ramybė. Tai vėliau ji įkūnijo tapyboje, perteikdama savita plastine kalba. Ji nesimokė jokioje dailės mokykloje ar akademijoje. Dina prisimena, kad gyvendama pabėgėlių stovykloje praverdavusi langą ir piešdavusi netoliese siūbuojančius medžius, nuo vėjo virpančią žolę.

Potraukis grožiui atvedė merginą į Bostono drabužių modeliavimo agentūrą. Vėliau Dina persikėlė į Kaliforniją. Pasak jos, čia gyvenimas prasidėjo iš naujo: ji ištekėjo, tapo keturių vaikų mama. Menininkų gyvenime būna įvairių kolizijų: vardan meno dažnai subyra šeima, arba menas išlieka kaip tolimos jaunystės aidas; žmogų užvaldo trumpalaikės materialinės paskatos, rutina. Buvo laikotarpis, kai tapytoja visas jėgas turėjo atiduoti vaikams, o meną atidėti ateičiai. Prieš 20 metų D. Budginas paėmė teptuką į rankas ir iki šiol su juo nesiskiria."

Mūsų nelaimei, teptukas dar ir mirkomas dažuose ir skleidžia bohemarojaus infekciją tarp kontinentų:

"Jos tapyba pasižymi intymiu santykiu su gamta, atskleidžiama jos romantiškoji pusė. Įsimenantys peizažai su medžiais; žydintis medis, kaip leitmotyvas, keliauja per daugelį Dinos peizažų tarsi gyvenimo prasmės simbolis. Tokie yra „Du medžiai tamsoje“ (2005), „Pasivaikščiojimas parke“ (2004). Pastarajame medžių kamienų ir šakų judesys suteikia fantastinę išraišką."

Sabotažnikai pasistengs, kad santykiavimą su gamta ribotų įstatymai. Kitaip vidutinio amžiaus meno mylėtojams gresia plati bohemarojaus epidemija.

etniniai valymai

Mus pasiekė naujos sensacingos ir kiek šokiruojančios žinios iš nuoširdžiosios dainuojančios poetės Galinos Urlovos stovyklos. Pranešama, kad bardės prodiuseris Valerijus Širdgėla pareiškė jai įžūlų ultimatumą – arba iš G. Urlovos grupės pasitraukia iš Gerosios Vilties kyšulio kilęs perkusininkas Strašila Pabrade, arba pasitrauks pats V. Širdgėla.

S. Pabrade mano, jog šių etninių valymų priežastis yra jo egzotiška šukuosena – vadinamieji dredai, kurie scenoje esą užgoždavo trapų ir nestandartinį G. Urlovos grožį.

Tačiau V. Širgėla kategoriškai nesutinka su tokia incidento versija:

"Nekėliau jai jokių ultimatumų, tos kalbos - paistalai! - širsta prodiuseris. - Su Strašila buvome sutarę, kad jis gros tik tol, kol bus reikalingas. Tiesiog nusprendėme pakeisti perkusininką į profesionalų būgnininką."

S. Pabradė įsitikinės, kad tikrasis motyvas yra ne tai, kad vietoj perkusininko grupėje nuo šiol gros būgnininkas, o tai, jog šis yra kilęs iš Zanzibaro, kur dredai nėra paplitę, tad scenoje jis neužgoš nuoširdžios dainininkės.

"Aišku, kad Valerijus meluoja! Man pati Galina pasakojo, kodėl mane išmetė, - tikina muzikantas. - Grupėje grojau tik iš idėjos. Man net juokinga pasakyti, kiek už tai gaudavau. Visiems muzikantams ten moka š...", - sakė Strašila.

Pati G. Urlova nekomentavo situacijos. Iš neoficialių šaltinių žinoma, kad ji dar neišmoko atsiliepti į savo neseniai įsigyto mobilaus telefono skambutį.

išliekamoji vertė

Iš septynių talentų paveldėtojo ir plačių užmojų kultūros veikėjo Egidijaus Merkučio pašnekėsio su anoniminiu tyrėju, nugirsto kultūros savaitraščio „Menininko patarėjas“ puslapiuose:

„Mano giliu įsitikinimu, išliekamąją vertę pirmiausia kuria menas. Meno kūriniai, pati meninė kūryba jau yra vertybė. Per šimtmečius išlikę ir pripažintais tapę meno kūriniai yra civilizacijos vertybinis pagrindas. Šiandien niekam nekyla klausimų dėl klasika tapusių meno kūrinių, dėl jų išliekamosios vertės.“

E. Merkučiui puikus vertės išliekamumo pavyzdys yra laplandų dainininkė Klürk:

„Be abejonės, vertinu šią kūrėją, ją laikau tikrai originalia menininke, ne vien dainininke, o apskritai itin kūrybinga asmenybe. Paradoksalu tai, kad būdama lengvesnio žanro atlikėja (arba tokiems priskiriama kitų), ji šį žanrą tarsi griauna iš vidaus – laužydama stereotipus, eksperimentuodama, ieškodama netikėtų skambesių ir prasmių. Todėl jos kūrybinio stiliaus neįmanoma nusakyti ar sutalpinti į kažkokius rėmus. [...] Ar galime įsivaizduoti, jog kada nors Lietuvoje atsiras panašaus pobūdžio atlikėja ar atlikėjas? Mano nuomone, kol mūsų žiniasklaidos priemonių brukama popkultūra yra tokio žemo lygio ir kai neskiriama dėmesio kūrybiškumui, to greitai nesulauksime.

Nemanau, kad kada nors imtumėmės rengti „popso“ žvaigždžių koncertus – tuo tegul užsiima komercinės organizacijos, nes joms svarbu ne menine kūryba pagrįsta vertybinė orientacija, o tik grynas finansinis pelnas. Tačiau dainininkės Klürk kūryba nieko bendro su „popsu“ neturi, priešingai, tai alternatyva masinei kultūrai, ši menininkė yra savotiška „avangardistė“, rodanti pavyzdį, kaip kūrybingumu galima įnešti prasmės į lengvąjį žanrą bei naikinti jame banalumą, bukumą ir pan.“

Kažkaip lengviau darosi gyventi, kai suvoki, jog kažkas vis dar Tiki ir Kovoja...

kai ateina jubiliejus, (ne)laikas pradėti eksperimentuoti

Atliekant spartaus bohemarojaus epidemijos sklidimo tyrimą paaiškėjo, jog pagrindiniai šios patologijos atsiradimo židiniai yra menininkų sąjungos. Artimai kontaktuodami jų nariai perduoda šį užkratą betarpiškai, todėl į vakcinos taikymą jie reaguoja itin ligotai ir skausmingai. Tokiuose židiniuose labiausiai paplitusi bohemarojaus forma - autizmas, nesiorientavimas laike, tų pačių dalykų "atradimas naujai". Vienas lengviausių būdų bohemarojaus baciloms plisti - jubiliejinės parodos, į kurias susirenka sąjungų nariai, užkrėsdami jubiliato artimuosius ir jautresnius meno kritikus.

Užregistravau naujausią tokį epidemijos protrūkį Vilniuje - Vytenio Karacuko foto-paveikslų paroda "Buities miražai" Lietuvos amžinų fotomenininkų sąjungos "Aveniu" galerijoje. Nesunku pastebėti, kaip klaipėdietiškas bohemarojaus virusas užvaldė jo jubiliejinę parodą aprašiusią kritikę:

"„Miražas – apgaulingas regėjimas, suteikiantis vilties ir jėgų pavargusiam, išsekusiam keliautojui. Karacuko fotomiražai – spalvos ir judesio žaismė, atspindžiai ir regėjimai, šokio nuojauta ir aistros troškulys, virpančios grožio oazės įkaitusiame nuo kasdienio lėkimo ore, suteiksiančios atokvėpį lenktynių su laiku nualintoms sieloms. Šioje ekspozicijoje į mus žvelgia kitoks Vytenis Karacukas. Tapybiškas ir jausmingas, atsisakęs aštraus realybės preparuotojo skalpelio. Skaidrios lyg akvarelės fotografijos, spaustos ant drobės, anot paties autoriaus, jau seniai norėjo išvysti dienos šviesą."

Baugina tai, kad klaipėdietiškas, jūrinis bohemarojus sukelia ir haliucinacijas, panašias į meno miražų matymą pilies gatvės turgelyje. Tikėtina, kad tai jūros keliu atgabenta šios patologijos atmaina...

Pats autorius, gana akivaizdu, jau senokai kuria patologijos sužalota vaizduote. Vis dar tikėdamas, kad ant drobės atspausta fotografija yra tikras eksperimentas fotomeno pasaulyje, ar, kad pro vielinę tvorą dokumentuojamas uostas sukelia ribotą būties pažinimo pojūtį, V. Karacukas dar ir mėgina apkrėsti žiūrovus miražo haliucinacijomis negudriai "pafotošopindamas" savo skaitmeninius šedevrus... Bet jo sentimentalumas tesukelia užuojautą:

„Lieji spalvas ir džiaugiesi. Tik kažkur toli, už spalvų ir formų siautulio, žinau esant peizažą, žmones, gyvenimą, – sako Karaciejus. – Fotografijos bevardės. Tikiuosi, kiekvienam čia kils savos asociacijos. Juk mūsų būtis – lekiantis laikas, kurio sustabdyti negalim...“ <> „Buvimo ženklai… Metai nutekėjo kaip Danės vanduo, užkliūdami už senos ir naujos Klaipėdos, paliesdami man brangių žmonių veidus. Čia mano šalis, mano miestas, mano gyvenimas. Čia suradau savo meilę, užaugo vaikai. Čia susipynė atradimai ir praradimai.

Ateina žmogui laikas, kada jis jau turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Man pasisekė – visą gyvenimą dirbau ne tik kasdienius darbus, bet ir kūriau.“

Į parodą rekomenduojame eiti apsiginklavus "Photography as contemporary art", ar bent jau pasiskiepyti lengva "(re)Fotografijos" vakcina...

Jūsų labui tyrimas tęsiamas.