„Mano supratimu, aitvaras – tai siela. Ją riša siūlas su kūnu, stovinčiu ant žemės. Kuo trapesnis daiktas žemėje, tuo patvaresnis danguje.
Rytuose yra tradicija kapuose deginti popierines mašinėles ir pinigus, kad mirusiojo siela Anapilyje važinėtų prabangiu automobiliu ir nepristigtų turtų.
Lietuviškas šiaudinis sodas yra trapus šiame pasaulyje, bet tampa patvarus kitame.
Taip ir aitvarai, padaryti iš trapių medžiagų, tampa tvariu kūriniu dvasiniame pasaulyje“, – pasakoja daug dėmesio simbolikai skiriantis menininkas.
Tačiau meilė stebuklingoms plytoms visgi paliko gilų pėdsaką dvasingo aitvardirbio širdyje. Menininkas neabejoja, kad ir plytą galima išmokti skraidyti.
„Pirmasis kūrinys buvo tarsi pokštas: padariau skraidančią plytą, kurią pakėliau nuo Gedimino pilies bokšto ir įmūrijau į debesis. Tai simbolizavo paskutinę bokšto plytą“, – pasakojo G. Ambrozas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą