dienos citata be komentarų

„Labai nusibodo fabrikiniai dažai – kai nusiperka dvidešimt spalvų ir jas tepa. Tai tas pats, kas nusipirkti mėsos ir iš jos nieko negaminti, bet valgyti žalią. Aš gi sumalu, permalu, pasidarau savo tonus ir tada galiu tepti“, – ŽTV „Panoptikumui“ atskleidė tapybos subtilybes Leonardo da Gucci.

dienos citata be komentarų

„Vilniuje turi būti šventų vietų. Mes neturime taisyti VEKS klaidų. Prie Karaliaus Mindaugo tilto jau yra vienas meno projektas: „KultPliuch“.

Pažiūrėkite, į ką ten panašu: šiukšlynas, už vamzdžių vandenyje pastipusios katės užstringa“, – piktinosi V. Martaukuonis.

organizuojama kelionė į grožio lopšį

Vis dažniau kultūringi vilniečiai lankosi pasaulinio kultūros paveldo lokacijose. Vis dažniau įsisavina ir pasisavina jį subtiliomis ir gerai artikuliuotomis meninėmis priemonėmis. Todėl importuotos fotografinės grožybės - tokios, kaip "Tvoros" galerijoje neseniai atidaryta Italijos paveldo fotografijų paroda "Italiano bello" - jiems ne motais. Dviejų kultūrų kontaktą atidžiai stebėjęs kultūros aiškiaregys Ramonas Gorbatavičius taikliai pastebėjo: kaip turbūt pasakytų paprastas lietuvis iš gatvės, kas antras turistas tokių padarytų, jei kas nors nemokamai nuvežtų į Italiją.

Deja, skeptiškai nusiteikęs gerbiamas R. Gorbatavičius tučtuojau paskubėjo nuvilti kūrybingus vilniečius turistus, pasirengusius ir į kitus pažiūrėti, ir save parodyti:

"Neišdegs! Niekas nemokamai neveš! Nemokamai šiais sunkiais laikais galima nebent aplankyti parodą ir pasigrožėti Italijos kultūros, architektūros, gamtos paminklais."

Nežinau, kodėl R. Gorbatavičius taip kategoriškai neigia, jog filantropijos ir kultūros mecenavimo tradicijos mūsų sostinėje net ir šiais sunkiais laikais yra vis dar gyvos. Galbūt slaptoji įstaiga "Vilnius - chaltūros sostinė 2009" ir neveš - visgi jų tikslas yra importuoti svetimšalius meno turistus ir piligrimus, o ne išeksportuoti savus. Tačiau sabotažnikai, bendradarbiaudami su "Tvoros" galerija, kviečia visus paprastus lietuvius iš gatvės perlipti lokalios kultūros tvorą ir organizuoja nemokamą kelionę į grožio lopšį - Romą. Visiems nerūpestingiems keliautojams bus išdalinti skaitmeniniai fotoaparatai, kuriais jie galės užfiksuoti visus gražiausius Italijos sostinės kampelius - be abejo, per unikalios lietuviškos pasaulėjautos prizmę.

Sugrįžus iš grandiozinės kelionės, "Tvoros" galerijoje bus surengta ne mažiau grandiozinė kelionės laimikių paroda. Ir nors, pasak Ramono Gorbatavičiaus, galerijos erdvėje netilpo visos 120 itališkų fotografijų, sabotažnikai žada rasti vietos visų vilniečių turistų atvežtų fotopaveikslų eksponavimui - jei neužteks galerijos erdvės, tam bus panaudotas Daraktorių namų, kuriuose įsikūrusi "Tvoros" galerija, fasadas.

socrealistinio meno mirtis grupės "Smauglys" kūriniuose

Pasidairius po kultūrinių tekstų laukus, paaiškėjo, jog ne visi nusivylė dailės Tiranozaurų, grupės "Smauglys" kūrybiniais vaisiais, išbertais "Tvoros" galerijoje. Nostalgiškame leidinuke "Poezija ir dailė" apžvalgininkė Baugyra BOOZytė, vis dar kliedinti totalitaristinio meno siaubu, užvertusio kojas prieš gerus trisdešimt metų, džiaugiasi, jog:

"Apžvelgus „Smauglio“ parodą „Tvoros“ galerijoje, galima daryti išvadą, kad tai, ką eksponuoja menininkai, yra tam tikra priešprieša socrealistiniam menui. Būtent dėl to dauguma kūrinių socrealizmo ikonografijos požiūriu ir pavyzdžiu bandoma kritiškai pažvelgti į praėjusią epochą. „Smauglio“ menas vis dar tiria nuolat mūsų visuomenę persekiojantį socialistinį mąstymo ir gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą."

Kažką dar persekioja, kažkas jau gal ir pasigydė. Tačiau pačios autorės kritinį mąstymą tikrai reiktų įtrinti sieros (praecipitatum sulfur) tepalu, nes, kiek yra žinoma, tai padeda nuo bohemarojaus, kuris neretai priverčia aštrų protą generuoti abstrakčias universalias frazes:

"Pirmą kartą žiūrint į kūrinius, susidaro įspūdis, jog iš esmės nieko „aiškaus“ čia nėra, tačiau netikėtai į akiratį prasiskverbia tam tikri ryškūs bei individualią prasmę turintys konceptualūs vaizdai bei vaizdiniai. Įsižiūrėjus į bet kurį parodoje eksponuojamą kūrinį, pasidaro aišku, kad dailininkai vertina gyvą, spontanišką, nesuvaržytą saviraišką bei kūrybą. Kiekvienas jų individualias psichologines būsenas stengiasi perteikti kaip tam tikrą abstrakciją, apibendrinimą. Būtent tokia išskirtinė meninė kalba yra būdinga grupės „Smauglys“ kūrybai."

"Individualią prasmę turintys konceptualūs vaizdai ir vaizdiniai" grupę "Smauglys", deja, ilgam ištrynė iš šiuolaikinio meno scenos...UPS!

trečias chaltūros sostinės ambasadorių puslapis

Užpustyti keliai neleido sabotažnikams toli už sostinės išstumti savosios tautinės mašinos "golf", todėl teko užsukti į kaimynų poliakų pamėgtą Tarkų miestelį. Čia mus pasitiko augalotas tvirtas litvakas, kurio MOTO: "buti teisingam ir grieztam." (kalba netaisyta).

Marijos žemė, kaip ir mums sabotažnikams, svarbi tik vienu aspektu: "KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Lietuva ypatinga tuo kad yra krepsinio salis ir siaip grazi valstybe."

Aišku, juk Marijos žemė tik šiaip graži valstybė, o kiek tokių šitam pasaulyje?

Todėl su litvaku, linksmai žiūrėdami "Krepšinio pasaulyje", išlenkėm po bokalą "Šviestuvo" ir nustūmėm savąjį golfą atgal į sostinę.

meniniai aktai į lytinį aktą neperaugo

Niekam per daug nesigirdami, trys kuklūs objektyvo riteriai Romanas Dailusevičius, Aldas Burokas ir Orlandas Vazelinavičius tris vasaras iš eilės važiavo ieškoti po pievas laigančių nuogut nuogutėlių Čekijos gražuolių. Tiek laiko menininių aktų piligrimams prireikė, kad savo aistrą tobuliems čekų moterų kūnams išguldytų albume "Plika diena".

Plikų Zdenkų ir Marketų teko ieškoti keisčiausiose vietose: parkuose, prie vandens telkinių, vandens malūnų, dvaro sodybose, net prie žirgų. Deja, nors lietuviai aktyvistai stengėsi pažadinti nuogų čekių gyvuliškus instinktus visais įmanomais būdais, nei vienas aktas neperžengė meno ribų ir netapo lytiniu. Nepadėjo net kūno kalba - provokuojančios pozos sujaudindavo tik kolegas fotografus.

„Kartais tekdavo pačiam rodyti, kaip ir kokia poza jos turi atsistoti, išsiriesti. Ir tada kolegos puldavo fotografuoti tave, o ne modelį“, – graudžiai kalbėjo nerūpestingas vasaros dienas prisiminęs R. Dailusevičius.

Tad, pasak trijų draugų, nebuvo jokių vakarėlių, pasilinksminimų su Čekijos gražuolėmis. Tik tikrų tikriausias darbas.

„Ne vienas po to Lietuvoje klausė: na, o ko nors daugiau ten vyko? Dėl kitų galvos neguldau, bet mūsų būrelis tikrai jokių ryšių, išskyrus darbo, su jomis neturėjo“, – dievažijosi A. Burokas. Užtat prisiminęs pirmąją kelionę pasakojo, kaip artėjant prie Čekijos jam drebėjo rankos.

„Iki tol nebuvau fotografavęs nuogo kūno. Maniau, nežinosiu, ką daryti“, – rausdamas sakė fotomenininkas.

Galbūt būtent toks lietuviškas drovumas ir lėmė tai, kad meniniai aktai neperaugo į "ką nors daugiau"? Juk žinoma, kad čekų amazonės garsėja savo emancipuotu požiūriu į kūnišką meilę ir drovuolių nemėgsta. Bijau, kad objektyvo riteriams prireiks dar ne vienos vasaros, kad jų fotoaktai įgytų performanso elementų. O kol kas teks pasikliauti keliasdešimties metų senumo Zuzanos Sekmadienės įžvalgomis ir įsivaizduoti, kad fotografavimo aktas ir tapo (galbūt netgi prievartinės) fizinės sueities aktu.

verčiame naują "Chaltūros sostinės" ambasadorių albumo puslapį

Šį kartą sabotažnikų žiūronai užkliuvo už Pasvilio miestelio ambasados. Panašu, jog miestelio pavadinimas įtakoja ir vietovės oro sąlygas, nes vienai iš ambasadorių, fotografijoje apsikabinusiai kankles, labiausiai Marijos žemėje patinka vietinis aromatas:

"KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Todėl, kad čia kiekvienas žmogus gali atrasti savo vietą. O kas svarbiausia, Lietuvoje labai skaniai kvepia."

Nors merginos MOTO yra "viskuo dalintis", kanklių ji nepaleidžia ir sabotažnikams pabrazdinti jomis neleido...

menininkai kasa verslui duobę

Menas sostinėje vis drąsiau įsiveržia į netikėtas viešas ir privačias erdves. Neretai labai pavojingomis ir nepatogiomis formomis.

"Trečiadienį 08.40 val. bendruoju pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje Balvonų g. 3, parduotuvės „Fluxima“ sandėlyje įgriuvo grindys. Informacija apie įvykį perduota specialiosioms tarnyboms.

Kaip sakė prekybos tinklo „Fluxima“ atstovė ryšiams su visuomene Sonata Mėnulytė, į atsivėrusią maždaug 2,5 metrų gylio duobę nugarmėjo dvi tuo metu patalpoje buvusios darbuotojos. Jas ištraukė atvykę ugniagesiai gelbėtojai."

Sklinda gandai, kad tai kelių sostinės valdžios bei ją remiančių verslo korporacijų grobuoniška antikultūrine politika nepatenkintų menininkų organizuota meninė-diversinė akcija. Kai kurie apžvalgininkai baiminasi, jog šis išpuolis tėra įspėjimas - esą, jei miesto politikai nepakeis savo požiūrio į šiuolaikinę kultūrą, menininkai gali iškąsti milžinišką duobę po visu Vilniumi prisidengę Vilniaus metro idėja.

chaltūros sostinės ambasadorių albumas

Sabotažnikai laukia nesulaukia chaltūros sostinės atidarymo, bet, tuo pačiu, labai rūpinasi, kad chaltūros sostinės vardas būtų garsinamas visoje Marijos žemėje. Todėl užvedėme albumą - Chaltūros sostinės ambasadoriai Marijos Žemėje.

Šį kartą ambasadorių sąraše užkliuvo Žuvėkšnos miestelio, esančio Šiltutės m. rajone, ambasadorės darbo programa ir moto:

"MOTO: Išnaudok Vilnių maksimaliai!

KUO MAN YPATINGAS VILNIUS IR LIETUVA? Lietuva nors ir maža šalis, tačiau jos kultūra labai idomi. Nuo viduramžių ji garsėja kaip rytų Europos kultūros ir mokslo centras."

Klaidų netaisėme. Iš šių žinios apie chaltūros sostinę skelbėjų galėsime sužinoti dar ne tokių džiugių naujienų apie mūsų miestą - Europos Mokslo Centrą.

VMC ruošiasi remontui

Vakarykščio Meno Centras ir vėl ruošia įspūdingą projektą apie save ir tik save. Šį kartą, neaišku dėl kokių priežasčių (gal dėl po truputi krapštinėjamų VMC lubų ir sienų), centro kuratoriai nusprendė VMC pastatą ir jame užsilikusias kultūrines fosilijas išstatyti kaip aktualiausius Vakarykščio Meno eksponatus. Šią išgalvotą parodą geriausiai apibūdina itin dažnai vieno iš kuratorių vartojamas (viską pateisinantis) terminas "retro-aktyvi":

"Vakarykščio meno centro veiklos kontekste šią parodą galima pavadinti pseudo-muziejine. Dauguma jos pavadinime minimų "negrąžintų" darbų – tai nuolat VMC esantys kūriniai, praradę kūrinio statusą ar nuolat klaidingai priskiriami kitiems autoriams. Tarp jų – kadaise specialiai įrengtas ir iki šiol išlikęs įdubimas grindinyje priešais VMC įėjimą, užrašas VMC fasade, išjungta šviesos instaliacija, uždažyti kūriniai parodų salių sienose."

Tiesa, ši paroda glaudžiasi prie Olandų projekto, kurio "retro-aktyvumas" ir padiktavo išgalvotą parodos koncepciją ir dar net nepradėjus instaliuoti ekspozicijos. Kuratorių aiškiaregystė pranoksta sabotažnikų lūkesčius...

Su specialiai šiai parodai sukurta kartoteka bus galima leistis į meno netikėtose VMC erdvėse paieškas ir galbūt prie kartotekos pridėti savo išrinktus, kuratorių nepastebėtus kūrinius.

Tokius kaip šis:

mums vėl "Balti angelai"

Ne tik Slaidui Romaškai, švelniai tariant, "balti angelai" visur aplinkui, bet ir "Vilniaus - chaltūros sostinės 2009" personalui: jie nusprendė šituos putaplastinius angelus padaryti chaltūros ambasadoriais po visą senąjį žemyną:

"Menininko Slaido Romaškos sukurta skulptūra žinutę apie Vilnių jau skleidžia Varšuvoje, Liublianoje, Sankt Peterburge, Taline, Stokholme, Kaliningrade, Joensu (Suomija), Dubline bei Rygoje. Lapkričio pabaigoje skulptūra turėtų nusileisti ir Lisabonoje."

Naujausiais duomenimis "baltų angelų" karštine bus apkrėsti ir Milano gyventojai, kurie visus metus turės "džiaugtis" persekiojančiomis haliucinacijomis..

Tegyvuoja chaltūra!

kultūrinis gyvenimas tęsiasi ir krizės laikais

Kol viskam jautrūs sabotažnikai atostogavo ir išgyveno pasaulines bei asmenines krizes, niekada nemiegančiame Vilniuje, kaip visada, vyko daug įdomių, skandalingų ir sensacingų dalykų. Todėl po ilgokos pertraukos šis trečiadienis skiriamas lengvam retrospektyviniam sabotažui.

Sabotažniks don't give up!

Visų pirma, visiems nepatogus menininkas Klynas Cicinas, kaip išsiaiškino smalsi žurnalistė Taifūnė Jeblonskienė, nustojo lankytis vernisažuose. Tačiau, pasirodo, šiuolaikiškumo esmę jis atrado visai kitur:

- Klynai, kas atsitiko, kad nebematau jūsų vernisažuose?

- Mieliau pasirenku nuošalų Domininkonų gatvės antikvariatą ir pasimėgauju ikonomis. Jose randu visą šiuolaikiškumo esmę. Kaip ir Bacho muzikoje.

Argumentacija graži, tačiau kita K. Cicino replika verčia abejoti jo nuoširdumu. Panašu, kad nepatogus menininkas paprasčiausiai baiminasi dėl savo gyvybės.

- Toks senovinis, archaiškas, bet nesilankote net VMC (Vakarykščio meno centre)...

- 95 procentai visuomenės nesupranta, kas yra tas vakarykštis menas. Jis tapęs verslo dalimi, juo manipuliuojama. Sakysim, skiriami beprotiški pinigai dideliam medžiui, neva suvienysiančiam tautą. Viena vertus, merkantiliškas menininkų cinizmas, kita vertus – rėmėjų nekompetencija, patiklumas. Pagarba kultūrai, tradicijai jau sudaro tam tikrą kultūros foną. Gi vakarykščiai menininkai viską linkę apibūdinti iš "š" raidės. Ir tas baisus susipriešinimas! VMC menininkas mielai nužudytų Amžinųjų dailininkų sąjungos narį - ir atvirkščiai.

Kai vernisažuose lankytis taip pavojinga, tenka slapstytis virtualioje erdvėje (visai kaip sabotažnikams).

- Ar nebijote, kad pedagogika nustelbs kūrybą?

- Jei turite galvoje parodas, tai man jų nereikia. Jos visada būdavo nuostolingos. Kas nori, mane susiranda per internetą. Neseniai vieną paveikslą nusipirko advokatas iš Niujorko.

(Neoficialiais duomenimis, paveiksle buvo pavaizduota VMC ir ADS menininkų dvikova).



O labiausiai mūsų tikėjimą gyvenimu ir žmonėmis šią nelengvą gadynę palaiko senas pažįstamas Strašila Pabrade. Visada žinojome, kad tai neįtikėtinai plačių pažiūrų ir užmojų žmogus, bet Strašila nebūtų Strašila, jei nesugebėtų mūsų nustebinti vis naujomis drąsiomis idėjomis. Kol pas Babilono vergus kaupėsi tik beviltiški įsiskolinimai bankams, Strašilos vigvame prisikaupė devynios galybės visomis vaivorykštės spalvomis akį džiūginančių audinių. Ilgai nesvarstęs, Strašila nusprendė paįvairinti savo ir taip margą gyvenimą išmokdamas antikrizinio siuvimo meno.

„Labai noriu išmokti siūti profesionaliai. Šiokius tokius pradmenis turiu – moku pasisiūti kelnes ir su senovine močiutės man palikta mechanine siuvimo mašina, tačiau žinau, kad turint elektrinę, atsiveria visai kitos galimybės“, - ateities planais dalijosi Strašila.

„Jau susirašiau su žmonėmis, kurie pažadėjo ne tik paskolinti elektrinę siuvimo mašiną, bet ir truputėlį pamokyti kaip su ja elgtis. Man labai įdomūs visokie išsiuvinėjimai, noriu pasižiūrėti, kokios jos galimybės ir tuomet nuspręsiu, ką siūti“, - tęsė jis.

Strašila truputį kuklinasi. Juk mes žinome, kad jis jau seniai nusprendė, ką reikia siūti tokiais apokaliptiniais laikais. Tikimės, kad jis nesupyks, jei išduosime paslaptį: drąsusis Siono karys ketina pasiūti milžinišką visos Lietuvos dydžio Etiopijos vėliavą, kuri uždengs mūsų vargo apimtą šalį nuo krizių, Putino raketų komplekso „Pystkander“ ir kitų Babilono siunčiamų negandų.



Deja, ne visos meniškos sielos yra tokios šviesios ir pilnos optimizmo krizės akivaizdoje. Krizė paveikė juos taip, kad tapo jiems totali ir visa apimanti. Kitaip tariant, totali krizė. Jai pasidavė ir garsusis žmogus-dzeusas Soliaris Whitey-Koonsas. Tačiau graudžiuose menininko žodžiuose slypi užuomina, kad ir krizė gali būti savotiškai maloni ir įtraukianti.

„Kūryba pati yra krizė. Kaip liga. Iš jos nuolat tenka kaip nors krapštytis. Bet kai tik atslūgsta, pasiilgsti, vėl norisi atgal.“

Perskaičius šią sentenciją, norisi ir mums dekadentiškai mėgautis krizės būsena ir atrasti džiaugsmą amžinoj kančioj...



Angeliško meno kūrėjui Slaidui Romaškai, priešingai, rūpi labai žemiški - galima sakyti, ūkiški - krizės aspektai. Ką daryti su gausiu rudens derliumi, kai niekas nieko neperka? Kur dėti penkis tūkstančius šešių skirtingų atspalvių obuolių, kai jau ir jų pačių iki soties prisivalgei, ir obuolių vyno prisigėrei, ir visus kaimynus bei kolegas menininkus pavaišinai? Teisingai, reikia iš jų kurti skulptūrą, perteikiančią sostinės Senamiesčio vaizdus. Taip ir miestelėnams bus džiaugsmas, ir obuoliai be reikalo nesupus. Aišku, kūrybinės medžiagos pasirinkimas sąlygotas ne tik praktinių sumetimų - kaip ir reikėtų tikėtis, svarbiausias tokio novatoriško meninio sprendimo faktorius yra didžiulis ir vis dar tinkamai neatskleistas obuolių simbolinis krūvis.

„Obuolius kaip pagrindinę medžiagą pasirinkau kaip viso ko pradą, nes būtent nuo jų prasidėjo mūsų gyvenimas bei tai yra puiki medžiaga kūrimui, tikras gyvybės simbolis“, – sako S. Romaška.



O šviežiausia naujiena kartu yra ir pati džiugiausia. Ji skiriama visiems bjauraus meno gerbėjams ir postmoderniems skeptikams, atkakliai abejojantiems, kad kultūra ir grožis neturi nieko bendro. Gerai, kad į „Vilniaus - Europos chaltūros sostinės“ biurą tokių nepriima - tik todėl galime džiaugtis, kad apie mūsų artėjančią didžiąją kultūros šventę visoms pasaulio gražuolėms praneš žavioji Lietuvos misė Emanuelė Matracanaitė. Mat į vienoje Afrikos respublikoje rengiamą konkursą “Pasaulio misė 2008” išvykstanti kultūringa gražuolė vežasi ne tik “Lietuvos misės 2008”, bet ir „Vilniaus – Europos chaltūros sostinės 2009“ ambasadorės titulą.

Nežinau, kaip į tokią neįprastą Vilniaus garsinimo strategiją reaguos konservatyvūs kultūros puristai, bet man ji labai patinka. Kuo daugiau pasaulinio lygio misių kitais metais apsilankys mūsų šurmuliuojančioje sostinėje, tuo geriau. Susitiksime Vilniaus naktiniuose klubuose!

gal gerai, kad turime tokių kaip Plechavičius, Raukauskas, Sutkauskas...

Sabotažnikai neatsilaiko prieš grynąsias emocijas...Negadinsiu šio genialaus ir tyro teksto savo ciniškais komentarais.

Ne, Rimantas Plechavičius nesako, kad lietuvyje šiandien randasi vis daugiau pavydo, neapykantos, kad tampame vis labiau svetimi kaimynui, draugui, broliui, savo valstybei.

Net patys sau. Plechavičius tiesiog negali taip sakyti. Jame yra kažko, kas neleidžia jam taip šnekėti apie daugelį. Apie vieną kitą galbūt jėga ką nors iš jo ir ištrauktum. Bet tik jėga. O gal gerai, kad jis to nesako apie daugumą. Ir valdančiąją, ir valdomąją, rašo „Respublika“.

Gal gerai, kad nesakydamas jis tiesiog kurią grožį ir gėrį joms abiem. Nepaisydamas to, ką tos abi daugumos daro viena kitai, ką mano viena apie kitą. Bet vos tik paimi bent gabalėlį to grožio ir gėrio iš Plechavičiaus rankų, jo knygų, fotografijų, paveikslų, ir tavyje randasi daugiau – ir grožio, ir gėrio. Ir to, ko labiausiai mumyse ima stigti. Žmoguje žmogaus.


– Iš tavo rankų išėjo šimtai nuostabiausių knygų. Jomis žavisi visas pasaulis. Nuostabu, kad jos vis gražesnės, tobulesnės. Bet jų, atleisk, šiandien niekam nereikia. Tiek širdies į kiekvieną įdedi, o tik vienas kitas elito žmogus jomis papuošia savo butą, namą, pilį ar rūmus – kiekvienam garbė turėti Plechavičiaus apipavidalintą knygą. O pameni, kaip kitados buvo graibstomi tavo „Žiedai tarp žiedų“? Visų graibstomi...

– Net man pačiam tik tris egzempliorius paliko. Bet tu teisus – šiandien knygos poreikis iš tiesų silpsta. Ypač tokios – menininkų darbų albumų. Prieš keletą savaičių atvažiavo vienas peterburgietis, susirado mane ir sako: „Jeigu aš nebūčiau pamatęs tavo knygos „Žiedai tarp žiedų“, tikriausiai iki šiol fotoaparato į rankas nebūčiau paėmęs“. O jis – dabar žinomas fotomenininkas, rengiantis parodas pasaulyje. Ir tokių išpažinčių man yra atlikę dešimtys žmonių. Tai tu supranti, kas yra knyga. Ir kokia jos galia... Tu ja gali uždegti žmogų.

– Yra du menininkai, apie kuriuos vos pagalvojęs matau tokį vaizdą. Nužydėjusios ir jau visiškai apsipūkavusios pienės. Visa pieva – ištisas pūkų kamuoliukų kilimas. Ir eina per tą pienių pievą su fotoaparatais Plechavičius su Raukausku, bet taip eina, kad nė vienas pūkelis nuo pienės nenukrenta... Tai kaip tu jautiesi šiandien, kai pienių laukais važinėja antikultūros buldozeriai?

– Įsijungi radiją – šokas, televizorių – šokas. Atsiverti laikraštį – tas pat. Smurtas, kraujas. O baisiausia mėgavimasis visu tuo. Laikaisi iš paskutiniųjų. Negali gi savęs atsižadėti. Negi manai, kad aš nesupykstu?.. Supykstu. Beveik kasdien. Tik tas mano pyktis yra bejėgis.

Aš nieko negaliu pakeisti. Ir imu žiūrėti kitur. Juk visoje mūsų purvinoje erdvėje plaukioja ir daug nuostabių dalykų. Štai žiūrėk, vėl rengiu naują knyga. Noriu pagerbti savo profesijos brolius, kurie aprengė laisvę. Laisvė iš pradžių juk buvo nuoga. Jai rūbą sukūrė mano kolegos. Niekas šiandien beveik ir nesusimąsto, kas, tarkime, sukūrė vieną ar kitą lietuvišką banknotą, nukaldino monetą? O juk tai yra labai ryškūs laisvės ženklai. O visa mūsų heraldika, mūsų valstybės simboliai – juos kuriant dalyvavo dešimtys grafikų. O kas taip gražiai aprengė mūsų kariuomenę – žymenys, sagos, antpečiai, kita atributika. Visas vizualinis laisvės pasaulis yra sukurtas mano nuostabių kolegų.

O pažiūrėk, kiek naujų paminklų atsirado miestuose, miesteliuose. Jie irgi mūsų laisvės rūbas. Tai kaip galėčiau nepagerbti savo kolegų, kurie visa tai padarė ir daro.

Kol kas tai knygai neturiu nė vieno lito. Bet aš ją jau pradėjau ir vis tiek padarysiu. Esu rašęs paraiškų ministerijai. Jokio atsakymo. Turiu namą. Parduosiu – išsileisiu tą knygą. Tu matai, tas namas visai neblogas. Viską apskaičiavau: už jį dar galėčiau išleisti kokias 20 labai solidžių knygų. Kad tu žinotum, kaip nelengva būti elgeta ar „vargšu giminaičiu“. Žeminiesi, prašai, o tas „geradaris“ mano, kad tau pačiam tų pinigų reikia. Man asmeniškai šiandien nieko nebereikia.

Turiu stogą, turiu gerą žmoną, turiu savo šuniuką ir savo profesiją. Galiu ramiai dirbti. Bet sakau tau be pozos: skauda širdį, kai matai ir girdi, kad žmonėms kiekvieną dieną purškiamas kažkoks vienašališkas jovalas, jaukiamas jų protas, tuo tarpu didžiausi gėrio klodai guli niekieno nematomi ir negirdimi mūsų menininkų profesionalų dirbtuvėse, stalčiuose...

– Kaip tu šiais laikais sugebi taip žavėtis kitais – ypač savo kolegomis? Aš suprantu, kai menininkas viešai žavisi, tarkime, mokslininko išradimu ar net atradimu, bet kai menininkas žavisi kitu menininku...

– Myliu rupūžiokus... Žaviuosi jais. Leidžiu įvairius jų kūrybos albumus. Padariau didžiulę Šaukos knygą, Mieliausko. Tai mūsų titanai.

Dešimtyje savo išleistų kalendorių pristačiau apie 120 dailininkų. Skaičiau tavo pasikalbėjimą „Respublikoje“ su Kaziukmyrėnu. Kai aš pamačiau tuos jo istorinius paveikslus, tiesiog apgirtau.

Matai, džiaugsmas išvydus ar perskaičius ką nors nepaprastai gražaus gali būti toks didelis, kad tu pamiršti, jog irgi esi menininkas. Ir tik vėliau pagalvoji: kodėl ne aš taip nutapiau, nufotografavau, parašiau – niekad taip nebūčiau sugalvojęs.

Tai ir yra aukščiausias kito kūrybos įvertinimas.

Ir kai tavo kolega lygiai taip pat pasako apie tavo kūrinį – tai irgi aukščiausias įvertinimas. Kai manęs ima ir paklausia, kaip man gimė vienokia ar kitokia mintis, aš paprastai atsakau: iš skausmo. Rusai sako: geros idėjos – kaip utėlės: gimsta ne iš gero gyvenimo...

Per visą savo gyvenimą mokėjau gal keletą eilėraščių. Dabar įsigijau savo buvusio mokslo draugo dailininko Leo Gerausko poezijos. Stebuklas. Tokių perliukų yra parašęs, kad aš senatvėje atmintinai išmokau apie dešimtį jų. Tu įsivaizduoji, dailininkas – o tokie eilėraščiai.

Nemanyk, kad dailininkui yra lengva rašyti. Tas, kuris sugeba valdyti vaizdą, paprastai nesuvaldo žodžio. Dauguma mūsų, dailininkų, tiesiog mekename. O paskaitęs Gerauską staiga pajutau kažkokį alkį žodžiui, kuris, pasirodo, gali būti toks stebuklingas. Štai tu sakei, kad vieną ketvirtadienį „Respublikoje“ kalbėjaisi su profesore Daunotyte. O tu žinai, kad aš dabar supirkau viską, kas yra apie ją parašyta ir ką ji yra parašiusi. Kaip ji praskleidžia visą tą rūką, kaip prisiliečia prie pačių giliausių klodų! Kokia analizė! Aš kaip barsukas perbėgu visą pievą – ir viskas. O ji apčiupinėja kiekvieną pėdą, kiekvieną žolelę.

Kokia vis dėlto didžiulė Dievo dovana – mokėti matyti, pastebėti, atskleisti tai, ko tu pats negebi pamatyti.

O Gardine radau fantastišką baltarusį Jurijų Jakovenką. Padariau jo knygą. Nesusilaikiau. Žiūrėk, kokios fantastiškos graviūros. Manau, kad pasaulyje jo lygio yra du ar trys. Bet Gardine tai suvokia vos vienas kitas. Kai įteikiau jam šitą albumą, pravirko kartu su žmona. Mane glostė, bučiavo, sakė: „Rimantai, tu padarei stebuklą“. Jie taip mano, o iš tiesų stebuklus daro jis. Genijukas. O pažiūrėk, ką jis sako apie save: „Jeigu aš turiu talentą, tai jis ne mano. Man jį paskolino senelis, tėvas, jo brolis...“ Tu matai, koks žmogus!

Tu net neįsivaizduoji, kokių yra nuostabių žmonių. Visai neseniai pas mus atėjo nepažįstamas žmogus ir papasakojo įdomiausią istoriją. Pasirodo, kai mano žmona Valerija buvo universiteto pirmakursė, ją buvo įsimylėjęs vos ne kas antras. Ir šitas žmogus, tuomet jos bendrakursis, pavogė jos dildę nagams dilinti, kad paskui gal už bučinuką galėtų grąžinti. Išėjo su ta dildyte į koridorių ir dingo kaip į vandenį. Ištisus dešimtmečius niekas jo nematė ir nežinojo. Už kažkokį antitarybinį lapelį – 25 metai Sibire. Paskui neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Vedė lenkę, išvažiavo į Lenkiją. Ir visą tą laiką saugojo tą dildelę. Sibiro lageriuose slėpė batuose, plaukuose. Sako, Sibire, kai niekas nematydavo, aš melsdavausi prieš tą dildelę – ji man buvo ir Lietuvos, ir laisvės, ir meilės simbolis. Ir grąžino Valerijai tą dildelę.

Būtinai turiu pas jį nuvažiuoti. Privalau užrašyti visą jo istoriją. Čia juk gyvas romanas... O tu sakai, visi esame susvetimėję...

Fordas Miunchauzonas