šviesa kitame krante

Aną savaitę kultūrinį Vilnių užtvindė srauni nevaržomo Monikos X džiaugsmo upė. To džiaugsmo priežastis yra paprasta ir kartu labai miela: gyvenimą per poetinę prizmę matanti menotyrininkė pagaliau gavo galimybę pabūti prie tekančio vandens neišvažiuodama iš mylimo miesto.

Tiksliau, tą nuostabią galimybę Monika X gavo dar vasaros vidury, kai Neries krantinėje atsirado tekančios kultūros platforma KultPliuch, tačiau tada, panirusi į neformalaus meno vandenis, taip užsimiršo, kad tik atėjus rudeniui prisiminė, jog jos pareiga yra priminti vilniečiams apie jų turimą upę. Apie šios egzistavimą daugelis iki tol net nenutuokė. Tuo pačiu Monika X džiaugėsi, kad kultūros šviesa kitame krante iš krantinių pagaliau išvaikė visus nepageidaujamus personažus, kurie anksčiau trukdė jai saugiai atlikti vandens ritualus:

„Regis, vilniečiai buvo primiršę, kokią įspūdingą upę turi miesto centre. Kol nešaudo fejerverkų ar po tiltais neskraido Jurgenas Lievas, nelabai čia yra ką veikti. Krantines galima buvo vadinti nuošalia vieta, kur sau ramybę randa porelės, ramiai alaus norintys išgerti paaugliai, smerkiančių žvilgsnių vengiantys ūžauja girtuokliai ir tylios tiesiosios ieškantys bėgikai, dviratininkai bei mėgėjai pasivaikščioti. Nuošalios vietos yra nevisai saugios. Jose geriausia eiti pro šalį, bet neužsibūti. O taip norėtųsi...“

Kaip bebūtų gaila, KultPliuch'as - dalykas sezoninis, ir visai greit kultūra Neries krantinėse vėl užleis vietą ūžaujantiems girtuokliams, porelėms ir Jurgenui Lievui. Vėl Monika X čia bus tik autsaiderė...

Tačiau galbūt KultPliuch'ą taip pamilusiai menotyrininkei pavyks susitarti su miesto valdžia, kad namelis ant vandens būtų jai perleistas pagal ilgalaikės nuomos sutartį iki kito sezono? Kitas variantas - visai nukelti jį nuo vaizduotės srautą stabdančios platformos ir dreifuoti žemyn Nerimi iki pat santakos su Nemunu, po to iki Kuršių marių, o tada...