„Žakas Jonaitis: Net nežinau, nuo ko mums reikėtų pradėti. Gal pradėkime nuo to, ką šią minutę darome – kuriame tekstą apie jus (Aliną ir Ievą) ir jūsų darbus. Tad pirmas mano klausimas galėtų būti – koks yra jūsų kūrybos santykis su tekstais, koks yra jūsų tapybos santykis su žodžiu?
Alina Melnikovas: Mano kūryboje žodžiai neturi didesnės reikšmės. Man nepatinka, kai esu prašoma parašyti apie savo kūrybą – tuomet kažkaip tenka „pritempinėti“, viskas tampa dirbtina. Žinoma, darbai turi pavadinimus, taigi ir tekstas tampa neišvengiamas – pavadinimais aš suteikiu tam tikras nuorodas žiūrovui.
Ieva Danusevičius: Aš tai viską, ką darau, „darau“ vaizdais – gal net labiau nei Alina...“
Toks sunkus santykis su savo kūrybinio produkto artikuliavimu, bijau, primena aiškius bohemarojaus simptomus – minčių užkietėjimą, kitų autorių kūrybos nepervirškinimą per savo sąmonės sistemą ir pan. Liūdniausia tai, kad bohemarojininkai traukia vienas kitą:
„Ž. J.: Užduosiu kitą klausimą - ką jūs, Alina ir Ieva, manot apie viena kitos darbus? Tai yra lyg ir galimybė jums „pasikeisti“ tekstais.
A. M.: Man Ievos darbai atrodo labai stiprūs savo vizualiniu kodu. Manau, kad galiu juos gerai „perskaityti“ ir man nesvetima tai, apie ką ji kalba. Ieva labai gerai suderina savo idėjas su tapybos techniką ir išgauna itin stiprių „efektų“.
I. D.: Man patinka tai, kad Alina yra betarpiška. Viskas jos kūryboje yra labai asmeniška.“
Galbūt tokį ūminį bohemarojų galėjo sukelti ir pernelyg sudėtingi pono Ž. J. klausimai..? Jie galėjo išprovokuoti šiuo metu itin propaguojamą ir jaunimui „priimtiną agresyvųjį vulgarųjį moteriškumą ir subtilųjį melancholišką vyriškumą“ (cituoju amžinai piktą PRAVDOS apžvalgininkę Piktytę).
Visų labui tyrimas bus tęsiamas
Pranešimai
