„Nagrinėjant T. Grybaliūno kūrybą žaidimo aspektu, menininko santykį su šiuo reiškiniu norisi nusakyti taip: homo sapiens, atradęs savy homo ludens. Šis savotiškas susidvejinimas itin ryškus pjaustiniuose, vienoje įdomiausių dailininko kūrybos sričių. Čia homo sapiens meniniame procese atsakingas už grafiškas, preciziškai išpjautas linijas ir jas suvaldančią sumanią kompoziciją. T. Grybaliūno – grafiko – prigimtis aiškiai prabyla linijų kuriamais ritmais (spalvos tokiais atvejais tampa pagalbine priemone), išradingais spalvas disciplinuojančiais objektų ir jų dalių kontūrais bei objekto kaip ištisinio kontūro traktuote. Šis atvejis įdomus tuo, kad čia kontūrinė linija, būdama nevienodo charakterio (vienur storesnė, kitur laibesnė), kuria veik trimačio objekto įspūdį.
Kai kruopštus suaugėlis nupaišo kontūrus, vaikas gali pradėti spalvinti, t. y. žaisti. Homo ludens pasireiškimo teritorija – koloritas. Adolfas Petruškevičius yra rašęs, kad spalvos – benamės. Kartais pagalvoju, kad visgi jos turi namus – gyvena grafiko (sic!) T. Grybaliūno pjaustiniuose. Gyvena sau grynų spalvų dėmių pavidalais, pasteliniais tonais, koegzistuoja viena su kita komplementiniais deriniais. Žaidimo aspektas kolorite regimas turint omeny ne tik vizualų margumą, bet ir spalvos „užfiksavimo“ būdus. Menininkas pjaustinio paviršių ne užtapo, o nuspalvina. Šis veiksmas kaip tik ir priklauso vaikiško žaidimo plotmei.
Dar vienas charakteringas pjaustinių bruožas – marginalių temų sureikšminimas (žaidimo objektais tampa buitiškosios rutinos elementai). Šis dėmuo artina pjaustinius prie poparto temų šaltinio: vartojimo objektai, moters lytiškumas, kasdieniai fetišai. Išvardyti motyvai yra aiškiai vizualiai atpažįstami. Nemažą dalį pjaustinių sudaro kūriniai, kurių motyvams būdinga balansuoti tarp abstrakcijos ir konkretaus vaizdo. Čia reikalą turime su formų supaprastinimu ir vaikišku jų traktavimu – laisvu jungimu tarpusavy.
Be kita ko, pjaustiniai pasižymi taktiliškumu ir konstrukciškumu. Šį bruožą itin aiškiai liudija iš spalvotų medžio gabalėlių sudėlioti trimačiai skulptūriniai objektai. Konstravimo principu jie primena vaikų mėgstamas dėliones. Iš to tiesioginio santykio su medžiaga kyla ir taktiliškumo požymis (jis yra stebėtojo sąmonės sumodeliuota reikiamybė) – žvelgiant tiek į trimačius objektus, tiek į nelygų, sluoksniuotą plokščio pjaustinio paviršių norisi jį paliesti, pačiupinėti, išardyti, perkonstruoti. Tai yra veik pagrindinė žaidimo sąlyga ir priežastis – liesti, čiuopti ir taip tiesiogiai susipažinti su aplinka.“
Šiek tiek liūdina tai, kad pati fliuksuojančio T. Grybaliūno kūrybos vaisius apdainavusi autorė akivaizdžiai dar neatrado savyje (ar bent jau savo žodyne) to liečiančio ir čiuopiančio ludenso, vietoj to užversdama skaitytoją painių lingvistinių konstrukcijų ir koncepcijų lavina. O juk egzistuoja senos ir puikios T. Grybaliūno kūrybos apdainavimo tradicijos. Štai kaip neatmenamais laikais apie tą patį šėlmišką kūrėją rašė chemiko žodynui antipatiją jaučianti ir tekstinio žaidybiškumo nevengianti konkūruojančio savaitraščio „Penkiolika meno minučių“ siela Monika X:
„Grybaliūno paroda-instaliacija paima tave įkaitu. Dar nespėjus nueiti iki salės pabaigos, nuo taškų ima gelti akis, lyg prisikišęs artyn būtum žiūrėjęs televizorių gerą pusvalandį. Nors kūriniai tavo atžvilgiu dominuoja, kūryba nėra macho tipo. Čia nėra nei fališko centro, nei beikoniškai darkomų moters kūnų. Visi pavidalai (nuogalių, vadų ar sportininkų) vienodai reikšmingi ir nereikšmingi. Galbūt vieną ar kitą kompozicija labiau išryškina, bet jų svarba yra lygi šiek tiek didesniam vandens purslui bendroje tėkmėje. Srautiškai vaizdų tvarkai antrina nutekėjusios dažų dėmės. Jos šiek tiek pridengia nuodingą taškų agresiją. Spalva užpildyti ploteliai veikia kaip mažytės gelbėjimosi salelės.
T. Grybaliūnas yra iš tų menininkų, kurie geba keistis išlikdami iškart atpažįstamais. Koliažinės dėžutės, spalvotos skulptūros, šilkografijos ar iš fluxus tradicijos išplaukiantys kūriniai – visi labai skirtingi ir beveik visuomet veikiantys srauto principu. Paskutiniai darbai, atlikti tapant akrilu ant drobės, nėra naujas menininko kūrybos posūkis, mes jų matėme ir šiek tiek anksčiau. Šioje parodoje regimas radikalus pastaruoju metu plėtojamos temos išsišakojimas. Geriausiai tiktų palyginimas su pavasarine metafora – „sprogstantys pumpurai“, ypač jei įsivaizduosime juos nufilmuotus ir rodomus daug kartų pagreitintai. [...] Paroda – viena iš tų, kurias geriausia patirti savo kailiu, nes pasakoti yra taip pat beviltiška, kaip apibūdinti maudynes sraunioj upėj pasitelkus chemiko žodyną.“
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą