intymūs santykiai su gamta baigėsi tragedija

Santykiauti su gamta reikia apdairiai ir atsakingai. Besaikis jos vartojimas (pasirodo!) gali tapti viena iš bohemarojaus išsivystymo priežasčių. Pastebėta, jog didesnį polinkį į šios patologijos išsivystymą turi kituose žemynuose gyvenantys lietuvių kilmės kūrėjai, dar neįgavę imuniteto rūtelėms, berželiams bei "švelniai virpančiam vandens paviršiui".

Viena tokia pacientė Dina Budginas neseniai atidarė savo ligos metu sukurtų jautrių darbų parodą "Išėjusiems negrįžti" "Bromos" galerijoje, kuri garsėja meile amžinų Lietuvos dailininkų sąjungos jubilijatams. Ilgai parodinėje erdvėje išbuvęs meno mylėtojas Romka Aleknavič užsikrėtė siūbuojančiais medžiais ir figūromis tamsoje. Kultūriniame savaitraštyje "Poezija ir tapyba" jis nepagailėjo pirštų išbarškinti įspūdingą daugiavaikės tapytojos biografiją:

"Būdama ketverių metukų, griaudėjant kanonadoms, 1944 m. su šeima ji pasitraukė į Vakarus ir atsidūrė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o po šešerių metų emigravo į Ameriką.

Nuo pat vaikystės D. Budginas didžiausią įspūdį darė gamtos gyvybinga žaluma, ramybė. Tai vėliau ji įkūnijo tapyboje, perteikdama savita plastine kalba. Ji nesimokė jokioje dailės mokykloje ar akademijoje. Dina prisimena, kad gyvendama pabėgėlių stovykloje praverdavusi langą ir piešdavusi netoliese siūbuojančius medžius, nuo vėjo virpančią žolę.

Potraukis grožiui atvedė merginą į Bostono drabužių modeliavimo agentūrą. Vėliau Dina persikėlė į Kaliforniją. Pasak jos, čia gyvenimas prasidėjo iš naujo: ji ištekėjo, tapo keturių vaikų mama. Menininkų gyvenime būna įvairių kolizijų: vardan meno dažnai subyra šeima, arba menas išlieka kaip tolimos jaunystės aidas; žmogų užvaldo trumpalaikės materialinės paskatos, rutina. Buvo laikotarpis, kai tapytoja visas jėgas turėjo atiduoti vaikams, o meną atidėti ateičiai. Prieš 20 metų D. Budginas paėmė teptuką į rankas ir iki šiol su juo nesiskiria."

Mūsų nelaimei, teptukas dar ir mirkomas dažuose ir skleidžia bohemarojaus infekciją tarp kontinentų:

"Jos tapyba pasižymi intymiu santykiu su gamta, atskleidžiama jos romantiškoji pusė. Įsimenantys peizažai su medžiais; žydintis medis, kaip leitmotyvas, keliauja per daugelį Dinos peizažų tarsi gyvenimo prasmės simbolis. Tokie yra „Du medžiai tamsoje“ (2005), „Pasivaikščiojimas parke“ (2004). Pastarajame medžių kamienų ir šakų judesys suteikia fantastinę išraišką."

Sabotažnikai pasistengs, kad santykiavimą su gamta ribotų įstatymai. Kitaip vidutinio amžiaus meno mylėtojams gresia plati bohemarojaus epidemija.