kai ateina jubiliejus, (ne)laikas pradėti eksperimentuoti

Atliekant spartaus bohemarojaus epidemijos sklidimo tyrimą paaiškėjo, jog pagrindiniai šios patologijos atsiradimo židiniai yra menininkų sąjungos. Artimai kontaktuodami jų nariai perduoda šį užkratą betarpiškai, todėl į vakcinos taikymą jie reaguoja itin ligotai ir skausmingai. Tokiuose židiniuose labiausiai paplitusi bohemarojaus forma - autizmas, nesiorientavimas laike, tų pačių dalykų "atradimas naujai". Vienas lengviausių būdų bohemarojaus baciloms plisti - jubiliejinės parodos, į kurias susirenka sąjungų nariai, užkrėsdami jubiliato artimuosius ir jautresnius meno kritikus.

Užregistravau naujausią tokį epidemijos protrūkį Vilniuje - Vytenio Karacuko foto-paveikslų paroda "Buities miražai" Lietuvos amžinų fotomenininkų sąjungos "Aveniu" galerijoje. Nesunku pastebėti, kaip klaipėdietiškas bohemarojaus virusas užvaldė jo jubiliejinę parodą aprašiusią kritikę:

"„Miražas – apgaulingas regėjimas, suteikiantis vilties ir jėgų pavargusiam, išsekusiam keliautojui. Karacuko fotomiražai – spalvos ir judesio žaismė, atspindžiai ir regėjimai, šokio nuojauta ir aistros troškulys, virpančios grožio oazės įkaitusiame nuo kasdienio lėkimo ore, suteiksiančios atokvėpį lenktynių su laiku nualintoms sieloms. Šioje ekspozicijoje į mus žvelgia kitoks Vytenis Karacukas. Tapybiškas ir jausmingas, atsisakęs aštraus realybės preparuotojo skalpelio. Skaidrios lyg akvarelės fotografijos, spaustos ant drobės, anot paties autoriaus, jau seniai norėjo išvysti dienos šviesą."

Baugina tai, kad klaipėdietiškas, jūrinis bohemarojus sukelia ir haliucinacijas, panašias į meno miražų matymą pilies gatvės turgelyje. Tikėtina, kad tai jūros keliu atgabenta šios patologijos atmaina...

Pats autorius, gana akivaizdu, jau senokai kuria patologijos sužalota vaizduote. Vis dar tikėdamas, kad ant drobės atspausta fotografija yra tikras eksperimentas fotomeno pasaulyje, ar, kad pro vielinę tvorą dokumentuojamas uostas sukelia ribotą būties pažinimo pojūtį, V. Karacukas dar ir mėgina apkrėsti žiūrovus miražo haliucinacijomis negudriai "pafotošopindamas" savo skaitmeninius šedevrus... Bet jo sentimentalumas tesukelia užuojautą:

„Lieji spalvas ir džiaugiesi. Tik kažkur toli, už spalvų ir formų siautulio, žinau esant peizažą, žmones, gyvenimą, – sako Karaciejus. – Fotografijos bevardės. Tikiuosi, kiekvienam čia kils savos asociacijos. Juk mūsų būtis – lekiantis laikas, kurio sustabdyti negalim...“ <> „Buvimo ženklai… Metai nutekėjo kaip Danės vanduo, užkliūdami už senos ir naujos Klaipėdos, paliesdami man brangių žmonių veidus. Čia mano šalis, mano miestas, mano gyvenimas. Čia suradau savo meilę, užaugo vaikai. Čia susipynė atradimai ir praradimai.

Ateina žmogui laikas, kada jis jau turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Man pasisekė – visą gyvenimą dirbau ne tik kasdienius darbus, bet ir kūriau.“

Į parodą rekomenduojame eiti apsiginklavus "Photography as contemporary art", ar bent jau pasiskiepyti lengva "(re)Fotografijos" vakcina...

Jūsų labui tyrimas tęsiamas.